Mirus t?vui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika. Kas buvo mano t?vas? Su nuotaika tai visai nesusij?! Jis buvo guvus ir riebus, ?mit?s ir aptuk?s, jo b?das ir išor? visai neder?jo su tarnyba. Tad kokia buvo jo tarnyba, jo pad?tis visuomen?je? Jei ji b?t? pamin?ta kokios knygos pradžioje, ne vienas tikrai pad?t? t? knyg? ? šal?, sakydamas, kad jam taip šiurpu, jog geriau apie tai n? neskaityti. O juk t?vas nebuvo nei budelis, nei budelio pad?j?jas, atvirkš?iai, d?l tarnybos jis neretai atsidurdavo pa?i? garbingiausi? miesto žmoni? priešakyje ir b?davo ten visiškai teis?tai, atrodydavo visai savo vietoje; jis tur?davo b?ti pirmas, pirmiau vyskupo, pirmiau kilming?j? princ? – ir jis b?davo pirmas – – jis dirbo laidotuvi? karietos vežiku!
Štai ir pasakyta. Ir dar galiu pridurti, kad ži?rint ? t?v?, s?dint? ten aukštai, mirties omnibuso priekyje, apsisiautus? ilg?, plev?suojant? juod? apsiaust?, su trikampe skryb?le juodais kutais ant galvos, ir matant jo veid? – gyv?, tok? kaip kad vaizduoja saul?, apval?, besišypsant?, nebeišeidavo galvoti apie gedul? ir kapus; šis veidas sakyte sak?: „Nieko baisaus, viskas bus daug geriau nei gal?tum pamanyti“.
Taigi paveld?jau jo ger? nuotaik? ir ?prot? dažnai vaikštin?ti po kapines – tai tikrai labai malonu, jei ateini gerai nusiteik?s; be to, kaip ir t?vas, prenumeruoju „Adres? laikrašt?“.
Esu nebejaunas, neturiu nei žmonos, nei vaik?, nei bibliotekos, bet, kaip min?jau, prenumeruoju „Adres? laikrašt?“, ir jo man visiškai pakanka. Šis laikraštis man geriausias, geriausias jis buvo ir mano t?vui. Jis tikrai naudingas ir suteikia žmon?ms visko, k? reikia žinoti: kas pamokslauja bažny?iose ir kas – naujose knygose, kur galima išsinuomoti kambar?, pasisamdyti tarn?, ?sigyti maisto ar drabuži?, kas k? išparduoda, o k? išvaržo; ?ia tiek daug rašoma apie labdaryb? ir tiek nekalt? eil?raš?i?, nedaran?i? jokios žalos. Skelbimai apie pageidaujamus sutuoktinius ir pasimatymus, kuriems vieni sugeba atsispirti, kiti – ne; viskas ?ia taip paprasta ir taip nat?ralu. Iš tikr?j?, prenumeruojant „Adres? laikrašt?“ galima gyventi laimingai, o mirus b?ti puikiausiai palaidotam – ? gyvenimo pabaig? susikaupia tiek daug sen? laikraš?i?, kad karste gali minkš?iausiai gul?ti, jei nepatinka gul?ti ant drožli?.
„Adres? laikraštis“ ir kapin?s man buvo ir yra svarbiausios dvasini? pasivaikš?iojim? vietos, daugiausia palaimos teikiantys geros nuotaikos šaltiniai.
Po „Adres? laikrašt?“ kiekvienas gali pasižvalgyti pats, bet ? kapines eime su manimi; išsiruoškime ten, kai nušvinta saul? ir sužaliuoja medžiai, išeikime pasivaikš?ioti tarp kap?! Kiekvienas kapas yra tarsi užversta knyga, ? mus atkreipta nugar?le, ant kurios galima perskaityti tik antrašt?, nusakan?i? knygos turin? ir drauge nieko nesakan?i?. Bet aš žinau, apie k? tos knygos, žinau iš savo t?vo ir pats esu perprat?s. Visk? turiu suraš?s kap? knygoje, tai mano sukurta knyga, teikianti ir naud?, ir malonum?; visi jie ?ia guli, o ir dar vienas kitas.
Štai mes ir kapin?se.
?ia, už baltai dažytos pynu?i? tvoros, kur kadaise augo roži? kr?mas, – dabar jo neb?ra, tik mažyt? žiem? nuo kaimyno kapo tiesia savo žalius pirštus, kad b?t? bent kiek puošniau – ilsisi labai nelaimingas žmogus. Nors va, gyvas b?damas, jis gyveno gerai, kaip žmon?s sako, tur?jo juodai dienai pasid?j?s ir net daugiau, bet buvo per daug jautrus viskam, tiksliau sakant, menui. S?di jis kok? vakar? teatre, gal?t? širdis pasidžiaugti, bet kur tau – štai scenos darbininko persistengta, per stipriai apšviestas m?nulis, arba dang? vaizduojantis audeklas pakabintas ne ten – prieš kulisus, užuot buv?s už j?. Kai veiksmas vyksta Amageryje – scenoje matyti palm?, Tirolyje – kaktusas, Norvegijos kaln? aukštyb?se – bukas! Ar negal?t? smulkmenos nejaudinti, kam tas r?pi! Juk ?ia komedija – ži?r?k ir džiaukis. Arba publika – tai ploja per daug, tai per mažai. „Dr?gnos malkos, – sakydavo jis apie tylesnius ži?rovus, – ne?sidegs š?vakar“, ir atsigr?ždavo paži?r?ti, kokie žmon?s susirink?, o atsigr?ž?s tuoj pasteb?davo, kad ži?rovai juokiasi ne taip, tada, kai nereikia. D?l to jis irzdavo, kent?jo, nelaimingas buvo žmogus, o dabar jis šiame kape.
O ?ia ilsisi labai laimingas žmogus, kitaip sakant, labai didus žmogus, aukštos kilm?s. Ir tai jo laim?, antraip jis b?t? buv?s niekas, bet gamtoje viskas taip protingai sutvarkyta, tiesiog malonu pagalvoti. Jis vaikš?iojo papuoštas iš priekio ir iš nugaros ir tur?jo toki? pat paskirt? r?m? sal?se kaip brangi perlais išsiuvin?ta juostel?, pridengianti tikr?j? tarn? varpelio virv?, atliekan?i? vis? darb?. Laimingasis žmogus irgi tur?jo už sav?s virv? – pad?j?j?, padarant? vis? darb?; daro jis t? darb? ir dabar, tik jau už kit? išsiuvin?t? juostel?. Viskas pasaulyje taip protingai sutvarkyta, kad nesunku išlaikyti ger? nuotaik?.
?ia ilsisi – tai labai li?dna – ?ia ilsisi žmogus, kuris šešiasdešimt septynerius metus galvojo, kaip pasakyti ger? s?moj?, jis tam ir gyveno, kad sugalvot? ger? s?moj?, ir iš ties? pagaliau sugalvojo, taip bent buvo ?sitikin?s, tada taip apsidžiaug?, kad pasimir?, pasimir? iš laim?s, kad pagaliau sugalvojo, ir niekam nebuvo iš to naudos, niekas to gero s?mojo taip ir neišgirdo. Man rodos, kad net kape jis d?l to s?mojo neturi ramyb?s, nes suprantate, tas s?mojis tur?jo b?ti pasakytas per pietus, tada jis b?t? padar?s ?sp?d?, o numir?lis, kaip ?prasta manyti, pasirodo tik vidurnakt?, tad parengtas s?mojis tam laikui netinka, niekas iš jo nesijuokia, ir jis su savo geruoju s?moju turi gr?žti atgal ? kap?. Li?dnas šis kapas.
?ia ilsisi labai šykšti ponia; gyva b?dama ji keldavosi naktimis ir miaukdavo, kad kaimynams atrodyt? laikanti kat? – štai kokia šykšti ji buvo.
?ia guli mergina iš geros šeimos. Susirinkus sve?i? ji visada tur?davo parodyti savo bals? ir dainuodavo „Mi manca la voce!“. Tai buvo vienintel? tiesa jos gyvenime.
?ia ilsisi kitokia mergel?. Kai širdies kanar?l? pragysta, protas užsikemša ausis. Nekalta mergel? santuokos garb? patyr?! Neretas nutikimas, bet gražiai pasakyta. Leiskime mirusiesiems ils?tis.
Šiame kape ilsisi našl?, giedojusi lyg gulb?, o nešiojusi tulž? širdyje lyg piktoji pel?da. Pas k? užsukusi tik ir ži?r?jo savo artimo tr?kum?, lygiai kaip senais laikais laikraštis „Policijos draugas“ buvo m?g?jas iš mažos pliauskos vežim? priskaldyti.
Štai šeimos kapas – visi jos nariai laik?si taip vieningai, kad nors visas pasaulis ir visi laikraš?iai sakyt? viena, bet gr?ž?s iš mokyklos s?nelis pasakyt?: „Aš esu gird?j?s kitaip“ – tai jo nuomon? ir b?t? vienintel? teisinga – juk berniukas šeimos narys. Sako, b?dav? ir taip, kad jei j? kiemo gaidys pragysdav?s vidurnakt?, tai ir b?davo rytas, nors pats miesto sargas ir visi miesto laikrodžiai b?t? sak?, kad teb?ra vidurnaktis.
Didysis Goethe baigia „Faust?“ žodžiais, kad k?rinys gal?t? b?ti t?siamas. Taip pat ir m?s? pasivaikš?iojimas po kapines; dažnai aš ?ia užsuku! Padaro man k? negera kuris draugas ar nedraugas, ir ateinu ?ia, susirandu pievel?je viet? ir paskiriu jam arba jai, nelygu k? ketinu palaidoti, ir iškart laidoju. Tada guli jie ?ia mir?, bej?giai, kol negr?žta atsinaujin? ir tap? geresni. J? gyvenimo ?vykius ir b?d? aprašau savo kap? knygoje, kaip pats kad matau. Taip tur?t? elgtis visi žmon?s: ne niršti, jei jiems padaro kiaulyst?, bet tuoj pat kaltinink? palaidoti ir išlikti ištikimi gerai nuotaikai ir „Adres? laikraš?iui“ – pa?i? žmoni? rašomam, tik kartais šykš?iai.
Kai ateis tas laikas, kai man?s paties su savo gyvenimo istorija lauks kapas, užrašykite ant jo:
„Gera nuotaika!“
Toks yra mano pasakojimas.
H. C. Andersenas. pasaka "Gera nuotaika".
Pakankamai ni?ru, k?? Kokie kit? ?sp?džiai?
Gal Andersenas koks balzakas buvo?