Solanža raš?:
Taciau buna ivairus emociju proverziai, plykstelejimai tokie: issako issako, kas nepatinka kito elgesyje, ir vel nurimsta, ir stengiasi susvelninti situacija. Dazniausiai paaiskindami, kas konkreciai sunervino, ir atsiprasydami uz nesitvardyma. Todel labai lengva toliau bendrauti. Bet gali buti, kad tik man tokie heksliai pasitaike (du vnt)- cholerisko temperamento. Gal kiti kitaip elgiasi.
pritariu, kad heksliai tikrai ne visada "nedrasko akiu". isties buna visokiu proverziu ar plykstelejimu, ypac kai atsitinka kas nors tokio, kas labai papiktina ar kas atrodo visiskai neteisinga. tada tikrai gali daug ka pasakyti, ka galvoji. bet greitai uzplusta, greitai ir nurimsta. susiimi zmogus ir pagalvoji "kam cia bartis. gal viska galima pakreipti kiek kita linkme, reikia pabandyti".
O cia apskritai etiko (o gal kurybinio etiko?) pozicija. Siekis SUPRASTI- pirmoj vietoj.
visiskai galimas daiktas, kad apskritai etiko, nors jei siaurintume, gal daugiau ne tiek kurybinio, kiek humanitaru (etiniu-intuityvu) pozicija. juk zmogus ir jo elgesio savivoka - tai pats pamatinis ju pasauleziuros motyvas..
siaip kas tikrai kartais krenta i akis, klausantis kokiu nors logiku ar net pavyzdziui napoleonu ir pan. tai kazkoks susisiaurinimas arba is esmes neteisingas interpretavimas vertinant konkretaus zmogaus elgesi (ka po to daznai lydi ir pasmerkimas), ir butent tame matai daug priezasciu, kodel zmones po tarpusavyje susirieja, nors atskirai kiekviena paemus - tai solidus, protingi ir is esmes taikus pilieciai.
Liepa raš?:
Ironija VISADA sukelia neigiama reakcija (nes tai žmogaus žeminimas). O kartais netgi nora nepasiduoti, priešintis - tai priklauso ir nuo santykiu su tuo žmogumi (artimam, draugui daug kas atleidžiama, svetimam - ne).
ironijos yra ivairiu atspalviu, ir ne visada ji sukelia neigiama reakcija. gali buti neikyri, draugiska - tuomet tik leis suklusti per daug nesipleciant. kartais, pavyzdziui, galima pabreztinai apsimestinai grubiai aprekti, kad to grubumo rimtai nebutu imanoma priimti uz gryna piniga, bet kartu tiesiog signalizuotu, kad i tam tikrus dalykus reikia atkreipti demesi. o kartais ironija galima pasitelkti kaip paskutine gynybos priemone parodant oponento pozicijos visiska beprasmiskuma. tai gal ir gali sukelti neigiama pradine reakcija, bet toliau gali buti tik i sveikata.
Priežasties nepasakymas kaip bausme??? Nieko gero iš to neišeis. Netgi jei toliau bendraujama lyg niekur nieko, išlieka "kirminas", kad apsimetinejama; o jei atvirai ignoruojama neaišku del ko - išvis pragaras. Ateityje elgtis tinkamai, pasitaisyti gali skatinti tiktai aiškus pasakymas, KAS butent nepatinka, skaudina - ir butent akis i aki, ne publikoje. Jeigu žmogus ne išlieja emocijas apsižodžiuodamas (tu šioks toks anoks), o ramiai ir atvirai pasako kas ji žeidžia - mane tai "nuginkluoja" - niekada taip nebesielgsiu.
del aiskiu pasakymu butinybes, na tai diskusinis klausimas. man atrodo, kad protingas zmogus pats turi suvokti ir reflektuoti savo veiksmus. o jei to nemoka, tai cia pirmiausia ne mano, o jo problema, ir mazai ka cia tu su savo prikisamais pamokslavimais pakeisi.
puikiai suprantu, kad tokia bendravimo logika ne visada gali buti veiksminga, kai turi reikalo su
(ir is dalies galbut su
) atstovais, kuriems gal daugiau reikia savo minciu labai aiskaus deklaravimo, bet visiskai pries savo prigimti eiti negali.
juolab net ir kokiam "demokratui"
pasakytum, kai aiskiai galvoji apie ji ar jo tam tikrus veiksmus, tai kazin ar isimtinai pamaloninimo sulauktum (ypac, jei tai koks nors sefas ar vertingas verslo partneris), greiciau kaip tik priesingai. juk zmonems (kad ir kaip tai ciniskai skambetu) is esmes patinka, kai ju nuomonei pritariama, arba bent garsiai nepriestaraujama. jei tas tiesiogiai nesikerta su tavo interesais ar pamatinemis idejinemis vertybemis (del kuriu gyventi negali), tai kam cia pyktis?
kaip esu girdejes is vieno patyrusio ir tiesa sakant regis sukto
pasakymo visai kitame kontekste, "taika visada pigesne uz kara". ir as tokiam poziuriui is esmes pritariu.