Vovere, paprastas bu?iavimasis - dar nieko
Kažkada autobus? stotyje prieš mane ?sitais? porel? - koki? 30-35 m. vyras ir moteris, neseni paž?stami, matyt. Nius, žodžiu, buvo vaizdzialis: moterišk? tam vyriškiui tik jablynkšt ant kaklo ir kad prad?s rypuoti: "ar tu man?s nepamirši? Ar tu pas mane atvažiuosi? Aš tav?s lauksiu..." Vyriškis (jos rankas nuo sav?s nuimin?damas): katyte, saulele, eik namo - sušalsi. Moterišk? (visa ašaromis pasruvusi) v?l jablynkšt jam ant kaklo: "ar nepamirši man?s?? Aš noriu b?ti tavo moteris. Aš galvosiu apie tave ir dien?, ir nakt?, ar paskambinsi man???" Vyriškis (nurinkdamas jos rankas) griežtokai: "saulele, eik namo, namo tu eik, sakau tau, sušalsi gi." Moterišk? balsu raudodama v?l jablynkšt ant jo visu k?nu, vyriok? ? suolo kamp? ?sprausdama ( o ano nesmulkaus, beje, b?ta): "ar nepamirši man?s? man tik tu reikalingas? kada man paskambinsi..." Vyriokas v?l atstato j? ? vertikali? pad?t? : "saulute, eik namo, namo gi eik, šalta gi. EIK NAMO! "
ir taip kok? dešimt minu?i?. Aš per t? laik? vis stengiuosi mandagiai nusisukti, užsisukti, bet kur tau užsisuksi, kai drama per vis? suolo plot? rutuliojasi...
Nius, paskui iš?jau...tvarkaraš?io patyrin?ti...