Nor?josi kažkokios temos miniati?roms, apskritai m?s? k?rybos prozai. nor?t?si, kad ir j?s nepabijotum?te prisijungti.
-----
Ar esi
Tu esi manyje
šaltam žiemos sapne
Tu esi manyje
kaip akmen?lis up?s dugne
Tu esi manyje
O gal ir ne?....
Juk tai, kad nori, trokšti, svajoji, dar nereiškia, jog tai n?ra iliuzija. Gal aš sugalvojau t? jausm?, t? aistr? ir nerim?, t? audr?, š?lstan?i? viduje?
Gal as sugalvojau ir tave?..
Bet tuomet... b??iau sugalvojusi ideal?j? tave...
Tu gi- gyva visa ko prieštara/priešprieša: vien? akimirk? tu rimtas lyg senis, o po sekund?s- krykštauji it k?dikis. Regis, k? tik žaidei, š?liojai, o dar po akimirksnio tapai bauginan?iai rimtas- toks rimtas, kad man net šiurpas per nugar? perb?go... K? tik laikiau tave gl?by, bet kai atsimerkiau, tav?s nebebuvo. Išbyr?jai it sm?lis tarp piršt?, išsisklaidei kaip migla išsisklaido, saul?s ryto palyt?ta...
Nesuprantu tav?s, ir bijau. Bet dar labiau bijau tav?s netekti.
Kvaila- bijoti netekti to, ko niekada ir netur?jai, kas niekada tau nepriklaus?... Tas noras sulaikyt tave beprasmiškas, lyg bandymas pagauti v?j? ar nuo dangaus skliauto nuraškyt žvaigždes.
Bet... ten, kur š?lsta jausm? audros, protas atsilieka per tris žingsnius...
(2000)
_________________ Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...
|