Socionikos forumas

Dabar yra 19 Kov 2024, 09:27

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 26 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Informacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 29 Spa 2008, 01:34 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Versta iš http://socionics.ru/diagnostica2.htm

T.N.Prokofjeva

Asmenybės vystymosi stadijų socioninė diagnostika
Socionika. VI Maskvos mokslinės konferencijos pranešimų rinkinys, 2002.


Lygindami tarpusavyje vieno ir to paties tipo žmones, matome kaip stipriai jie skiriasi nuo to paprasto idealaus modelio, kurį mums pateikia socionika. Tai nereiškia, kad socioninis modelis neteisingas. Jis teisingai apibrėžia žmogaus, kaip tam tikro IMTipo atstovo, asmenybės informacinę struktūrą, informacinių kanalų hierarchiją. Gi vieno ir to paties tipo gyvų, realių žmonių šie informaciniai kanalai arba funkcijos būna užpildyti skirtingai. Kaip tai suprasti? Pateiksime analogiją.

Tie, kas mokėsi fiziką, žino, kad sudėtingi reiškiniai, pavyzdžiui, skysčiuose, nagrinėjami, pirmiausia remiantis idealaus skysčio modeliu. O tolesni žingsniai, susiję su priemaišų arba skysčio klampumo studijavimu, tikėtina, kad darys modelį dar labiau sudėtingesnį.

Mes niekada negalime teigti, kad tas vanduo, kuris teka iš krano yra distiliuotas vanduo, kad tai grynu pavidalu Н2О. Lygiai taip pat mes negalime tvirtinti, kad žmogus, gyvenantis žemėje ir vaikštantis žeme, tai gryno IMTipo atstovas, ir jokių individualių ypatybių neturi. Socioninis modelis, kaip idealių dujų arba idealaus skysčio modelis fizikoje, atlieka tiktai pirmojo žingsnio funkciją modelyje, ant kurio toliau galima konstruoti sudėtingesnį modelį.

Anksčiau socionikų vaizdiniai buvo tokie, kad klausimą apie individualias asmenybės ypatybes mes paprasčiausiai perduodavome psichologijos žinion, tvirtindami, kad mūsų reikalas nustatyti IMTipą, o dėl individualių ypatybių – kreipkitės į psichologą. Tačiau realiam žmogui, besikreipiančiam pagalbos norint išspręsti problemas, tai vargu ar padės, juk psichologas, nestudijuojantis socionikos, nesinaudoja mūsų žiniomis apie tipą, o socionikas, nestudijuojantis psichologijos, nežino apie žmogaus individualias ypatybes. Ir šių žinių atotrūkis galų gale neatneš naudos klientui.

Gi šių žinių sujungimas gali duoti ir jau duoda rezultatus, pagal operatyvumą ir analizės gilumą žymiai aplenkiančius susiklosčiusias tradicines kryptis. Todėl aš manau, kad laikas, nesustojant ties IMTipo nustatymu, toliau nagrinėti ir kurti naujas metodikas, kurios mums padėtų tyrinėti gyvą, realų žmogų, atsižvelgiant į jo socioninį tipą. Tokį požiūrį galima parengti socionikos ir psichologijos žinių sandūroje. Kartu griežtai apibrėžta modelio А asmenybės informacinė struktūra tarnauja kaip pradinė, bazinė struktūra detalesniam žmogaus psichikos modelio kūrimui, ir remiantis šia struktūra, mes gauname efektyvų instrumentą tolesnei analizei.

Vieno ir to paties tipo žmonės, nors ir turi daug bendrų charakterio dėsningumų, turi ir įvairių skirtumų. Aprašyti ir sustruktūrinti visus tuos skirtumus neįmanoma, jų tiek daug, bet mes galime atrinkti dalį jų gilesniam studijavimui. Šiame straipsnyje man norėtųsi panagrinėti klausimą apie įvairius socioninių funkcijų vystymosi lygmenis, arba, kitaip tariant, apie žmonių informacinių kanalų apimtis. Norint šiek tiek išmatuoti šias apimtis, iš pradžių reikia pabandyti nustatyti informacinių kanalų struktūrą. Tuo ir užsiimsime.

Vienas iš būdų pastatyti tiltą tarp psichologijos ir socionikos – išnagrinėti, kaip būtent socioninės funkcijos vystosi ir užsipildo. Šio tyrimo metu netgi pavyko įnešti kai kuriuos patikslinimus modelio А sampratoje. Tai man pasirodė labai svarbu, ir aš tikiuosi, tai leis toliau tobulinti socionikos mokslą. Tyrimas dar yra pradinėje stadijoje, nors aš šia tema užsiimu jau 3 metus. Bet aš manau, kad reikia tolesnių eksperimentų, stebėjimų, žinių palyginimo. Ir vis dėlto čia yra apie ką pamąstyti ir jau yra, apie ką papasakoti.

Tyrinėdama asmenybės vystymąsi ir atitinkamai socioninių funkcijų vystymąsi, aš remiuosi dviem teorijomis. Eriko Eriksono teorija apie asmenybės psichosocialinio vystymosi stadijas ir Jakovo Feldmano teorija apie vystymosi lygmenis.
Atsižvelgimas į Eriksono teoriją leidžia kiekvienos modelio А grandies apdorojamos informacijos kokybę palyginti su tais asmenybės vystymosi uždaviniais, kuriuos kiekvienas iš mūsų taip ar kitaip sprendžia gyvenimo metu. Žinių apie socioninio modelio funkcijas pritaikymas sprendžiant šiuos uždavinius padeda rasti efektyvesnius jų sprendimo metodus, tinkančius ne paprastai visai žmonijai, o būtent konkretaus IM tipo atstovui.

O Feldmano teorija – apie informacijos apdorojimo sudėtingumo lygmenis, dėmesio lauke esančių objektų kiekį ir kokybę – duoda mums kiekvienos funkcijos informacijos apdorojimo kai kuriuos kiekybinius rodiklius. Jos palyginimas su modeliu А parodo konkrečios funkcijos apdorojamos informacijos sudėtingumo lygmenį.

Tyrinėjant vystymosi lygmenis pagal E. Eriksono ir J. Feldmano teorijas ir lyginant šiuos lygmenis su modelio А gardelėmis, aš priėjau išvados, kad kiekviena iš aštuonių funkcijų veikia savajame vystymosi lygmenyje. Tai suteikia galimybę jau kitaip suprasti modelį А. Prie bet kurio reiškinio galima prieiti iš skirtingų jo sudėtingumo apskaičiavimo lygmenų: galima netgi paprastą objektą nagrinėti kaip ištisą pasaulį, o galima netgi ir prie sudėtingo reiškinio prieiti iš supaprastintų pozicijų, atsižvelgiant tiktai į siaurą jo savybių kiekį.

Pirmajai tyrimo daliai, kuri ir atsispindės šiame straipsnyje, paimkime Jakovo Feldmano teoriją. J. Feldmanas neužsiiminėjo socionika, pagal išsilavinimą jis matematikas-programuotojas ir domėjosi psichologija savo malonumui. Jis parodė kokiuose lygmenyse iš principo gali būti apdorojama informacija, nepriklausomai nuo to, ar tai žmogus, ar kompiuteris, ar visuomenė. Feldmanas davė aiškią struktūrą, kuri labai gerai pritaikoma žmogaus psichikai [[1]]. Išeities taškas sugretinant šią teoriją ir modelį А toks: silpnosios funkcijos apdoroja mažai informacijos, jos gali atitikti žemesnius lygmenis pagal Feldmano teoriją. Stipriosios atitinka aukštesnius lygmenis.
Čia pateiksime sutrumpintą lentelę iš J. Feldmano straipsnio.

Lygmuo.....Dėmesio laukas......Pažinimas
1............Vienas objektas.......Pažinimas, įvardijimas
2............Daug objektų..........Išskyrimas, atribojimas
3............Vienas procesas.......Sutvarkymas, glaudinimas
4............Daug procesų..........Grupavimas, fakorizacija
5............Vienas žemėlapis......Pilna klasifikacija
6............Daug žemėlapių.......Abejonė, įrodymas
7............Viena erdvė............Prieštaravimas, paneigimas
8............Daug erdvių............Koncepcijų suderinimas

Panagrinėsime tai detaliau. Parodysime, kokie yra kiekvienos modelio А gardelės informacijos apdorojimo ypatumai. Informacinių kanalų darbą įvairiems tipams iliustruosime vienos ir tos pačios funkcijos pavyzdžiu - veiksmų logikos, kuri patenka į skirtingas modelio А gardeles.

1. Pirmame vystymosi lygmenyje dirba sugestyvinė funkcija. Pagrindimas pateiktas straipsnyje [[2]]. Pats pirmasis informacijos apdorojimo lygmuo tai informacija apie vieną objektą. Vienas objektas dėmesio lauke. Pats paprasčiausias uždavinys iš galimų. Mes pamatėme vieną objektą, ką galime su juo padaryti? Mes galime jį įvardinti. Mes galime tikėti tuo, kad jis yra. Mes galime netikėti tuo, kad jis yra. Mes galime jį pažinti. Mes galime jo nepažinti. Mes galime norėti pasilaikyti jį sau, mes galime jį atstumti. Ir ne daugiau. Т.y. paprastas uždavinys – elgesys su vienu objektu.
Ir sugestyvinės funkcijos darbas toks: pažinimas ir įvardijimas, pasitikėjimas arba nepasitikėjimas informacija. Nepagrįstas pasitikėjimas arba nepasitikėjimas priklauso tai funkcijai, kurios aspektą ji apdoroja atitinkamai pagal žmogaus tipą. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus sugestyvinė yra veiksmų logika (ESI ir EII tipai), tai jis gali apdoroti informaciją apie veiksmus, judesius iš esmės veiksmų pobūdžio priėmimo arba atstūmimo prasme. Čia nėra kūrybos, nėra produkcijos, ir netgi vertinimo praktiškai nėra. Viskas susiveda į pažinimą ir pasitikėjimą.

2. Antrame lygmenyje dirba šeštoji referentinė funkcija. Jos uždavinys sudėtingesnis. Kas čia svarbu? Elgesio su keletu objektų uždavinys. Svarbiausia čia – dėmesio lauke yra keletas objektų, bet jie nesujungti į vieną procesą. Ką galima daryti su šiais objektais? Juos galima atskirti vieną nuo kito. Juos galima skirstyti į blogus ir gerus. Galima dalį jų pasilikti, dalį atstumti. Su jais galima atlikti paprasčiausius konstravimo (sujungimo, perskyrimo) veiksmus, bet dar nekeliant globalaus tikslo. Kadangi čia informacijos apdorojimo lygmuo dar nepasiekė procesų lygmens, informacija apdorojama dar tik apie atskirus objektus. O tikslas susijęs su jo siekimo procesu – tai jau sudėtingesnis uždavinys, jį gali apdoroti tiktai aukštesniojo lygmens funkcija.

Т.y. referentinės funkcijos uždavinys objektų atskyrimas – atribojimas. Čia atsiranda skirstymas į savus ir svetimus. Savųjų priėmimas arba svetimųjų atstūmimas. Čia slypi kai kurie tabu. Čia yra savųjų ir priešų suvokimas. Koalicijų kūrimas, «mūsiškiai», teisieji prieš neteisiuosius. Т.y. pirmieji etinės sąmonės žingsniai atsiranda antrame vystymosi lygyje. Pirmajame lygyje etinės sąmonės dar nebuvo, ten buvo magiška sąmonė: objektas, kadangi jis tėra vienas, turėjo užburiančią jėgą, buvo arba priimtas, arba atmestas, tačiau nenustatant savas jis ar svetimas.

Kaip veiks funkcija antrame lygyje? Ji stengsis atskirti informaciją. Pavyzdžiui, veiksmų logika antrame lygyje, kaip referentinė funkcija (tipai SEE ir IEE) ne paprastai priims tuos darbo metodus, kurie jai bus pakišti, bet ir rinksis: šitie man tinka, o anie – ne mano, svetimi. Jau sugalvos kokius nors metodus, žinodama panašius. Tačiau iš principo naujų technologijų kūrimo tikslų nekels, kaip ir metodiškai nesieks naujo efektyvumo.

3. Trečiame lygmenyje vienas procesas. Т.y. ta informacija, kurią mes suvokiame, šiame lygmenyje sujungta į vieną procesą. Čia tikslų iškėlimas. Čia polinkis rungtyniauti. Čia idealo siekimas. Šis informacijos apdorojimo lygmuo būdingas mažiausio pasipriešinimo taškui (arba mažiausio pasipriešinimo vietai – MPV, skaudžiajai funkcijai). Skaudusis taškas apdoroja informaciją tiktai apie vieną procesą. Jis skaudus būtent todėl, kad jame yra idealo siekis. Šį idealą sunku pasiekti, jeigu mes neapimame poelgio laisvės viso žemėlapio. Jeigu mes stengiamės judėti tiktai viena tiese, joje rungtyniaujame, joje taip pat galime patirti pralaimėjimą. Kas dažnai ir atsitinka.

Kas vyksta su veiksmų logika trečiajame lygmenyje? Žmogus tampa tarsi idealo siekimo proceso įkaitu. Jo veiksmai arba idealūs (kas praktiškai nepasiekiama), arba «visiškai niekam netinka», kadangi neidealūs. Pustonių čia nematyti. Sugebėjimo sustoti ir persijungti į kitą procesą – taipogi. Kas nemaloniausia – nėra sugebėjimo teigiamai įvertinti to, kas jau padaryta, ir «skirtingose plokštumose» pamatyti, kiek tai pritaikoma.

Pagal skaudžiąją funkciją žmogus įtrauktas į vieną procesą ir čia jis kitus žmones suvokia arba kaip varžovus, arba kaip užtarėjus: kiti žmonės jam arba padeda, arba trukdo šiame procese. Arba atsilieka, arba pralenkia, dėl to čia taip svarbi konkurencija.

Gyvenime mes dažnai matome šio teiginio patvirtinimą: pagal skaudųjį tašką žmogus nelinkęs bendradarbiauti, jis arba išeina iš proceso: «tai ne man», arba konkuruoja su įtampa, nemokėdamas atitrūkti nuo to, dažniausiai nereikalingo, rungtyniavimo.

4. Ketvirtasis lygmuo. Čia žmogus dėmesio lauke laiko keletą procesų. Laikant keletą procesų, jam jau nėra būtina su kuo nors rungtyniauti arba siekti idealo. Įdomiau transliuoti žinias, lyginant jas pagal keletą krypčių. Įdomiau žaisti kokiais nors vaidmenimis, įdomiau mokėti dirbti ir žaisti komandoje, bendradarbiauti. Ir apskritai demonstruoti darbštumą, todėl kad darbštumas taip pat ir bet koks darbas apima keletą procesų. Šį lygmenį atitinka rolinė funkcija. Jinai moka apdoroti informaciją apie keletą procesų vienu metu. Kaip tai suprasti? Rolinė funkcija mums padeda socializuotis, t.y. priprasti, adaptuotis neįprastoje visuomenėje arba naujoje situacijoje. Tai keletas procesų dėmesio lauke. Tokia funkcija mato žmones kaip procesus, o ne paprastai žmogų kaip tašką, objektą. Objektai gali būti tiktai savi ir svetimi. O čia būtent procesai: žmonės vystymosi eigoje, augime, judėjime. Funkcija pastebi, kaip žmogus įsipaišo į visuomenę, kaip jis vystosi, kaip jis keičiasi, kaip jis atlieka savo darbą. Čia taip pat vyksta procesų lyginimas, jų sąveika.

Matydami įvairių žmonių dinamiką, mes ir patys galime lengviau adaptuotis visuomenėje. Čia taip pat vyksta išsilaisvinimas nuo nepilnavertiškumo kompleksų. Kada mes matome keletą procesų ir suprantame, kaip kiti žmonės susidoroja su savo nepilnavertiškumo kompleksais, mums lengviau susidoroti su savaisiais.

Kaip šiame lygmenyje pasireiškia veiksmų logika? Ji palygina savus ir svetimus veiksmus, matydama juos tuo pat metu procese. Ne paprastai – tikslinga ar ne, naudinga ar nenaudinga, o kaip sąveikauti su žmonėmis, norint išgauti naudos, kaip realizuotis darbe, norint užsitarnauti pripažinimą, kaip pristatyti save ir savo darbą iš pačios geriausios pusės.

Toliau mes pereiname prie pasąmoninių funkcijų poros.
5. Penktasis lygmuo. Tai ištisa plokštuma. Т.y keletas procesų jau susijungia į tam tikrą žemėlapį. kuriuo žmogus gali laisvai vaikščioti. Penktasis lygmuo tai laisvo mąstymo lygmuo. Mąstymo laisvė pasireiškia tiktai penktame lygmenyje. Žemesniuose lygmenyse laisvės nebuvo, mąstymas buvo apribotas objektų arba procesų ribomis, tarsi buvo nurodytas arba objektais arba procesais. Čia gi, penktame lygmenyje atsiranda laisvas mąstymas, poelgio laisvė, laisvė eiti kur nors, ir laisvė imtis savarankiškų veiksmų. Paaugliškas laisvės ir savarankiškumo siekis. Išsivadavimas, vidinis išsilaisvinimas.
Penktame lygmenyje dirba septintoji funkcija ribojančioji, aprėminančioji. Arba ją galima pavadinti laisvės funkcija: poelgio laisvės, vidinės laisvės, išsilaisvinimo iš asmenybės laisvę varžančių rėmų funkcija. Kadangi ji susijusi rėmų įveikimu, išėjimu į laisvę. Šios funkcijos pagalba mes arba išeiname už rėmų, išsilaisviname iš jų, arba atvirkščiai, esame suvaržyti rėmų. Tuomet mes patiriame poelgio nelaisvę. Į šią funkciją susiveda visi paaugliški momentai: emancipacijos reakcija, išsilaisvinimas nuo tėvų spaudimo, nuo tėvų draudimų, momentai, kada reikia išbandyti save. Jėgų išbandymas: aš jau moku laisvai elgtis pats, savarankiškai, ar man dar reikalinga globa? Tai susiję su informacijos apdorojimu vienoje plokštumoje: yra žemėlapis, laisvas žemėlapis, ar aš moku pagal jį vaikščioti? Be kelių, laisvai, kur man šiandien reikia. Ir kartu neprapulti, nepasimesti ir nesutrikti. Ar ne? Štai tai susiję su išsilaisvinimo reakcija. Ir su aprėminančia, ribojančia funkcija.

Kaip veiksmų logika veikia penktame lygmenyje, kaip ribojančioji funkcija? Mąstymas šioje srityje gana laisvas, žmogus gali greitai ir palyginti lengvai rasti būtinus veikimo metodus, nustatyti dalyko naudingumą. Čia jam nereikalingi patarėjai, jis ir pats supras, kuo jam reikia užsiimti, kada sustoti, kiek vertas jo darbas. O jeigu trukdo, riboja laisvę, čia pat pritaikys šią funkciją: «neverta!». Ir juk atstos, liausis spausti ir riboti, trukdyti ir spirti.

Pamąstymui: greičiausiai žodžiai iš V. Vysockio dainos: «Nereikia paskui mane, kapanokitės savo vėžėmis» susiję su penktuoju lygmeniu – jie apie naujo kelio pramynimą žemėlapyje? Apie savarankiškumą, tame tarpe ir sprendimų priėmime, apie drąsa nebūti kaip visi.
Šios funkcijos neužbaigtumas reiškia žmogaus vidinės laisvės problemą.

6. Šeštajame lygmenyje atsižvelgiama į keletą žemėlapių. Т.y. atsižvelgiama ne tiktai į savo laisvę, bet ir į kitų žmonių laisvę. Štai čia pirmąkart atsiranda psichologinis mąstymas. Skirtingai nuo etinės sąmonės, kuri buvo antrajame lygmenyje, čia esama svetimo vidinio pasaulio modeliavimo. Jeigu yra mano žemėlapis ir mano laisvė, ir tuo pat metu yra svetimas žemėlapis ir svetima laisvė, tai mes vienu metu atsižvelgiame į visas šias laisves. Kol kas šeštame lygmenyje mes dar modeliuojame svetimą asmenybę kaip savąją. Ir čia stovi principas «nedaryk kitam to, ko nenorėtum sau». Čia taip pat stovi sutvarkymas, klasifikacija, mokslinis mąstymas. Čia taip pat teisių ir pareigų supratimas, teisinės valstybės supratimas. Čia taip pat teisės mokslas. Tipologijos sukūrimo klasifikacijos klausimai. Ta proga kalbant, Majers-Brigs tipologija taip pat randasi šiame lygmenyje. Psichologija, matematika ir t.t. – taip pat čia.
Šeštąjį lygmenį atitinka aštuntoji, realizuojančioji funkcija. Ji dirba faktiškai be žodžių. Ji susijusi su produktyvia veikla, su suaugusiuoju, su savo vaikų auginimo būtinumu, pavyzdžiui, su atsakomybės momentais. Т.y čia kaip tik vyksta mokslinis supratimas, psichologinis supratimas, supratimas apie teises ir pareigas, įvairių klasifikacijų kūrimas. Būtent pagal aštuntąją funkciją nustatomas žmogaus patikimumas. Pagal Jevgenijos Gorenko išvadą, kurią gerai patvirtina mūsų praktika, jeigu žmogaus aštuntoji funkcija tvarkoje, tai žmogus patikimas, ir su šiuo žmogumi galima turėti reikalų. Su juo galima kurti šeimą. Su juo galima kartu dirbti. Juo galima pasitikėti sudėtingose situacijose. Jeigu aštuntoji funkcija ne tvarkoje, o taip būna, priminsime, kad kalba eina apie individualias, o ne tipologines ypatybes. Ne apie idealaus tipo struktūrą. Taip būna, kada žmogaus aštuntoji funkcija neištirta, nepakankamai išvystytas kanalas, nepakankamai gerai pagal ją žmogus dirba. Tai štai, jeigu aštuntoji funkcija ne tvarkoje, su tokiu žmogumi geriau reikalų neturėti. Ir geriau juo nepasikliauti.

Veiksmų logika šeštame lygmenyje, kaip realizuojančioji funkcija (ILE ir SLE) labai aiškiai jaučia, ar dalykas naudingas, ar verta juo užsiimti, ar pateisinamos darbo sąnaudos. Netingi padėti kitiems, duoti dalykišką patarimą, padėti veiksmu. Labai jautriai reaguoja, jeigu kitas nesusitvarko su reikalu, tuojau pat pasiūlo petį. Į svetimus materialinius pasiekimus nepretenduoja, supranta, kur kieno dalykinė teritorija, nepamina svetimų interesų. Tačiau ir neužsiiminėja tuščiais reikalais.
Ši funkcija susijusi su tuo būtinu žinių, įgūdžių, mokėjimų kompleksu, kuris leidžia žmogui stabiliai atitikti aplinkos reikalavimus, nevaržant nei jo, nei savęs.

7. Septintasis lygmuo. Kas gi randasi aukščiau mokslinio informacijos apdorojimo lygmens? Argi taip yra? Tai turėtų būti tai, kas randasi aukščiau susidariusių mokslo mokyklų, kurios daugiau ar mažiau efektyviai toliau tyrinėja aprašinėja ir pritaiko tarnauti žmonėms informaciją apie supantį pasaulį. Susidariusios struktūros daugiausia veikia pagal inerciją, dažnai be tyrimo intereso, bet užtat ten yra stabilus darbas, faktiškai be žodžių (kaip realizuojančioji funkcija – prieš tai esančiame lygmenyje).
O septintame lygmenyje yra fantazijos skrydis, mokėjimas panirti į tyrinėjimų gelmę ir įprasto, senų normų, atgyvenusių stereotipų griovimas.
Palyginkime: šeštasis lygmuo – mokslinis mąstymas. O septintasis – paradoksalusis. Paradoksai būna ne tiktai moksle. Kitiems netikėtos išvados, sprendimai taip pat priklauso septintajam lygmeniui. Kartais jie kam nors atrodo nenuspėjama kvailystė.
Aukščiau už mokslinį randasi paradoksalusis kūrybinis mąstymas. Kuris visada įneša į mokslą kokį nors sprogimą, atotrūkį, perversmą ir t.t. Т.y., jeigu mes kalbame, kad, pavyzdžiui, Dekartas ir Niutonas mums stovi šeštame lygmenyje, tai Enšteinas randasi septintame. Ypatingos idėjos, neįprastos idėjos, paradoksalus mąstymas. Tarp kitko kalbant, žaidimas LIK‘e taip pat randasi septintame lygmenyje. Septintasis lygmuo tai ir griaunamasis mąstymas, todėl kad jis griauna stereotipus. Tačiau tai taip pat ir kūrybinis, kuriamasis mąstymas. Tokie štai paradoksai. Šis lygmuo mato ištisą pasaulį, leidžia skristi fantazijai.

Šiame lygmenyje mes pereiname į bloką EGO. Kūrybinė funkcija. Pagal kūrybinę funkciją mes teikiame paradoksalias idėjas. Mes galime sau leisti fantazijos skrydį, o galime pasinerti į tyrinėjimų gelmes. Ir giliai ištyrinėjus pamatyti ką nors taip ypatinga, neįprasta kitiems. Naudodamiesi kūrybine funkcija, mes galime sau leisti kurti revoliucines idėjas, ir jos bus adekvačios ir gyvybingos.

Čia taip pat atvirumas pasauliui, sugebėjimas atitrūkti nuo įprastų vaizdinių plokštumos.
Kūrybinė veiksmų logika … Apie ją reikia kurti dainas ir poemas. Tai tipai ILI ir SLI. Kas dar taip greitai nutvers savo naudą ten, kur jos dar niekas ir nesitikėjo rasti? Kas sukurs ypatingą biznį, tokį, kuris niekam ir į galvą nešovė, ir juk galintį veikti! Kas sugalvos, kaip organizuoti reikalus, kad mažiau tektų judėti, o rezultatas pranoktų visus lūkesčius? Ir visus aplink įtrauks taip, kad jų veiksmai bus suderinti ir atneš maksimalią naudą.

8. Ir, pagaliau, pats paslaptingiausias aštuntasis lygmuo. Jeigu septintame lygmenyje mumyse atsiranda ištisas pasaulis. Asmenybės pasaulis, t.y. atsiranda trečiasis matavimas, atsiranda fantazijos skrydis ir panirimas į tyrinėjimų gelmes, tai aštuntame lygmenyje atsiranda iškart keletas pasaulių. Kas tai yra keletas pasaulių? Kada mes matome save kaip ištisą pasaulį, ir tuo pat metu kartu mes suvokiame ir kitą žmogų kaip ištisą ypatingą pasaulį. Tokį pat paradoksalų, tokį pat ypatingą, tokį pat neįprastą, kaip savąjį. Tai jau aštuntojo lygmens mąstymas. Šiame lygmenyje mes matome savo idėjas kaip ištisą pasaulį, ir tuo pat metu – ir svetimas idėjas – taip pat kaip didelį, milžinišką pasaulį. Čia tuo pat metu dera keletas pasaulių. Išmatuoti ir suprasti kitą žmogų pagal savo matus aštuntame lygmenyje jau negalima. Jam reikalingi kitokie matai, kitoks priėjimas. Ir tiktai bazinei funkcijai užtenka informacijos apdorojimo apimties, kad šiuos skirtingus priėjimus prie įvairių žmonių surastų.

Asmenybės pasaulis, supančio pasaulio suvokimas, įvairiems žmonėms nepanašūs. Palyginkime: septintajame lygmenyje – paradoksalumas, kadangi skirtingi pasauliai nesuderinami. Aštuntajame – suderinami. Analogija – budizmas, kuris laiko galimu jei žmoguje vienu metu egzistuoja ir kitas tikėjimas. Aštuntasis lygmuo tarsi «uždengia savimi» visus likusius, matydamas ir priimdamas juos. Tai besąlyginio priėmimo lygmuo. Kaip budizmas priima į savo eiles kitų tikėjimų atstovus, neversdamas atsisakyti nuo ankstesnių įsitikinimų.

Kiekvienas pasaulis egzistuoja atskirai, ir jis paradoksalus kitiems, todėl kad neįprastas, ypatingas. Aštuntasis lygmuo moka priimti šitą svetimą paradoksalumą. Не раздражаясь: jis paprasčiausiai mato toliau ir giliau, ne tiktai pastebi neįprasta, bet ir supranta to priežastis. Priima visumoje, su visais už ir prieš, su privalumais ir trūkumais, su nesuderinamumais, ir matymu, kaip žmogus pats irgi kenčia nuo savų nesuderinamumų.

Taigi, bazinė funkcija. Pagal bazinę funkciją buvo labai geras G.А Šumano iš Kijevo tyrimas. Jis kalbėjo, apie tai, kad prie savosios bazinės funkcijos žmogus eina visą gyvenimą, bet taip ir negali prieiti. Šia prasme bazinė funkcija kartais vadinama netgi pasąmonine. Tačiau ji nėra pasąmoninė, funkcijos informaciją mes suvokiame labai gerai. Ji nepažini iki galo. Štai taip aš apie ją pasakyčiau. Ji be abejonės pažini kaip procesas, bet nepažini kaip rezultatas. Ji visada eina žmogaus priekyje. Ji visada duoda mums daugiau, negu mes galime apie ją žinoti. Ir bazinė funkcija leidžia mums pamatyti ne tiktai savo pasaulį, bet ir svetimus pasaulius. Ji duoda tiek informacijos, kuri atrodo didesnė už patį žmogų, jos šeimininką.

Palyginimui: jeigu šeštame lygmenyje mes sakome, kad yra vienas normos variantas, kaip mums sako, pavyzdžiui, psichologija. Iki šio laiko daugelį psichologų piktina ir erzina mintis apie psichologinių tipų normalumą, jie nesupranta, iš kur randasi 16 normos variantų – 16 socioninių tipų. O socionika, mano požiūriu, aštuntojo lygmens mokslas. Ji visai ramiai suvokia 16 normos variantų.

Aštuntame lygmenyje randasi tikrasis humanizmas, kada mes matome atskirą žmogų kaip ne vien kokio nors tipo arba kokios nors normos varianto atstovą, o kaip ištisą pasaulį, nepanašų į kitus. Pilnas galbūt kokių nors ypatingų, galbūt paradoksalių, galbūt neįprastų mums idėjų, jis turi pilną teisę joms ir savo neįprastumui bei neprognozuojamumui.

Ir neveltui Kijeve А.V. Bukalovas bazinę funkciją pavadino keturmate. Žinoma, mes gyvename trimatėje erdvėje. Kalbėti apie keturmates funkcijas galima tiktai grynai matematiškai, abstrakčiai. Bet, jeigu kalbėtume apie tai, kaip realiai dirba šita funkcija mūsų trimatėje erdvėje, tai matydama vienu metu keletą pasaulių, ji yra tarsi kvaziketurmatė. Ji talpesnė nei trimatė, jis savyje vienu metu apjungia daug trimačių pasaulių.

Kaip gi atrodo veiksmų logika, mokanti matyti toli už trimačio pasaulio ribų? Bazinė veiksmų logika – LIE ir LSE. Ji aiškiai žino, kur guli pinigai, kaip reikia dirbti, kaip organizuoti ir sureguliuoti savo biznį. Su malonumu išmokys ir paaiškins, kaip reikia dirbti, suras įvairius priėjimo būdus įvairiose sąlygose ir prie įvairių žmonių dalykiniu požiūriu. Kartais netgi patarimais užkankins: juk ji mato pernelyg daug – pernelyg, žinoma, paprasto mirtingojo, neturinčio tokio globalaus ir universalaus mąstymo šioje srityje, požiūriu.

Ar gali toks žmogus «prašauti» darbuose? Tiktai jeigu nepakankamai išvystytas informacinis kanalas (dėl nedidelės patirties arba neaukšto intelekto, pavyzdžiui). Normaliomis sąlygomis ir normaliame asmenybės vystymosi lygmenyje «prašovimai» galimi pagal kitas funkcijas, tačiau pagal bazinę tokia tikimybė minimali. Т.y. nesėkmė reikaluose tokiam žmogui gali atsitikti, pavyzdžiui, dėl nesuderintų asmeninių žmogiškų kontaktų, bet ne dėl neteisingai išstudijuotos technologijos. Bazinė funkcija turi dirbti be kitų funkcijų pagalbos. Ji ir pati gerai gaudosi informacijoje. Dirba laisvai, be įtampos.

Pabaigoje pabandysime padaryti išvadas. Kas čia naujo? Šis tyrimas leidžia patikslinti modelio А darbą ir funkcijų darbo mechanizmo supratimą iš empirinio pervesti į matematinį. Tas galėtų pasitarnauti moksliniam socionikos pripažinimui ir aiškesniam modelių ir tipų aprašymui.

Šios hipotezės patvirtinimui aš pravedžiau nedidelį tyrimą. Ką įdomaus jis parodė? Iš pradžių buvo apklausta keletas žmonių, ir visi be išimties pastebėjo, kad kiekviena funkcija apdoroja informaciją būtent apie savo objektų kiekį ir kokybę.

Pavyzdžiui, LSI tipas, jo galimybių intuicija bus ne paprasčiausiai skaudžioji, o visada susijusi su vienu procesu. Galima pasakyti, kad ši funkcija turi siekio pobūdį, parodo, ko siekia žmogus. Ji nebus suvokiama taip: galimybė yra, aš ja nepasinaudojau. Galimybės nėra, aš ją atidaviau, kaip tai būtų buvę, pavyzdžiui, SEI tipui, kur penktoji funkcija galimybių intuicija, suvokiama kaip žaidimas. LSI tipui su galimybių intuicija visada susijęs idealo siekimo procesas. Ir visada truputį rungtyniaujantis požiūris.
O štai jeigu mes paimsime, pavyzdžiui, LSI baltąją sensoriką, tai čia kitas požiūris: sensorika, t.y. sveikata, pojūčiai, patogumai žmonėms turi būti vienodi visiems. LSI supratimu, žinoma. Tai nereiškia, kad SEI supratimu jie gali būti vienodi visiems. SEI mato daug pasaulių pojūčių sensoriuos srityje. Gerai jaučia savo pojūčių pasaulį: jis sako, kad «pojūčiai man tai šventa». Tuo pat metu labai gerai jaučia ir svetimus pojūčius, jis sako, pavyzdžiui: «aš matau, kad kitam žmogui sublizgo akys, arba paraudo oda. Tai reiškia, kad jis ne visai sveikas». Arba «Aš matau, kad jis nepatogiai įsitaisė», arba «Aš jaučiu, kad jam pučia iš balkono». «Aš jaučiu, kad jam pučia», sako SEI, kurio baltoji sensorika bazinė funkcija. O štai LSI mato, kad žmonėms reikia parūpinti maždaug vienodą komforto lygį. Visa kita, jeigu mokės, pasidarys patys, bet apskritai, visa kita LSI požiūriu nereikalinga.

Taip pat, kaip LSI tipui, pojūčių sensorika išsidėsčiusi ESI. Mūsų tyrimų procese mergina ESI pasakė, kad yra universali priemonė, labai gera įvairių ekstremalių situacijų gydymui. Tai labai būdinga šeštajam lygmeniui. (Ir LSI, ir ESI pojūčių sensorika susijusi su šeštojo lygmens mąstymu).

Ką mes matome? Šeštojo lygmens mąstymas – tarsi plokščias. Jis siekia visiems sudaryti vienodas taisykles. Skirtingai nuo aštuntojo lygmens mąstymo, kuris apima kaip savo, taip ir svetimus nepakartojamus ir nepriklausomus pasaulius.

Palyginimui paimsime pojūčių sensoriką pirmoje vystymosi stadijoje, ten viskas paprasta. Yra mėgstamo patiekalo kvapas – žmogus panoro suvalgyti šį patiekalą. Nėra šio patiekalo kvapo, nepanoro. Tačiau jei yra kvapas mėgstamo arba kokio nors kito patiekalo, kuris erzina ir provokuoja, o tuo metu siūlomas kitas, tai sukelia nuostabą. Vienas objektas dėmesio lauke numato kitų nebuvimą arba ignoravimą.
O kaip elgsis ta pati pojūčių sensorika referentinėje funkcijoje? Čia randasi daug objektų, ten žmogui malonu, jei jam siūloma įvairovė. Bet neverčiama ruošti procesus savarankiškai. Tokie žmonės paprastai turi daug kulinarinių receptų, daug knygų apie kulinariją ir teisingą mitybą. Tai ir yra daugelis taškų.

O štai LSI požiūriu, antrame vystymosi lygmenyje (laiko intuicija) bus daugybė, pavyzdžiui, įvairių planų. Daugybė įvairių amžiaus tarpsnių. Neveltui LSI pakankamai diferencijuotai žiūri į žmones pagal amžių. Jaunų vieno klausinėja, senų kito, vidutinio amžiaus trečio. Čia vyksta išskyrimas. Bet LSI išskyrimas vyksta pagal laiką. O kitiems tipams išskyrimas pagal kitas funkcijas, kurios patenka į šeštosios funkcijos gardelę.
O kam mums reikalingi šie patikslinimai? Argi mes nežinome, kaip veikia sugestyvinė arba referentinė funkcija? Prisiminkime, kaip kūrėsi socionika. Aušra sukūrė modelį, remdamasi Jungo tekstais. Modelyje yra stiprios funkcijos, silpnos, sąmoningos, pasąmoninės funkcijos. Pagal modelį mes galime kalbėti, kurios funkcijos stiprios, kurios silpnos, priklausomai nuo to, į kokį modelio bloką pateko funkcija. Bet kalbant apie tai, kad penktoji ir šeštoji patenka į silpnų pasąmoninių funkcijų bloką, mes teoriškai pagal modelį negalime pasakyti, kuo jos tarp savęs skiriasi.

Mes galime apie tai kalbėti tiktai remdamiesi tais praktiniais tyrimais ir stebėjimais, kuriuos pravedė Aušra ir jos mokiniai, pasekėjai. Ši medžiaga empyrinė. O taikydami Feldmano teoriją, mes galime grynai matematiškai patikslinti šį modelį. Ir modelis gaunasi jau truputį kitoks. Dabar mes kiekvieną modelio А gardelę palyginame su ta informacijos kokybe, kurią ji moka apdoroti.

[1] Фельдман Я. А. Теория уровней. // Соционика. Сборник докладов IV московской научной конференции "Проблемы диагностики типов личности в соционике", М. – 2001
[2] Т. Н. Прокофьева. Развитие личности по теории Э. Эриксона и по модели А. // http//:www.socionics.ru/, 1999.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 29 Spa 2008, 06:07 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Bir 2008, 22:52
Pranešimai: 297
ačiū, Liepa.

įdomus, nors tekstas pasirodė toksai kiek sunkokas. pavadinčiau tai savita sudėtingai formuluojama A modelio interpretacija, nors pamėginimas perskaityti viską iš naujo remiantis Feldmano klasifikavimu gana įdomus. ko trūko, tai aiškesnio iliustravimo pavyzdžiais. daug kur apsiribota tik aptakiais apibendrinimais. bent mano įspūdis toks.

p.s. o čia tu pastaruoju metu vertei? ar iš savo bibliotekėlės trauki? :smile:

_________________
be positive


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 29 Spa 2008, 12:42 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Verčiau per pastaruosius pora mėnesių (atotrūkiais). Apgailestauju dėl stiliaus sunkumo - nesu patenkinta vertimu, reikėtų dar šlifuoti (galbūt, sudėtinius sakinius išskirstyti į paprastesnius). Prokofjevos minčių reiškimo stilius iš tiesų nelengvas... Be to, čia pranešimas konferencijai - galbūt apskaičiuota, kad didesnis krūvis tenka intonacijos akcentams, kai kur sakiniai tarsi nutrūksta, tęsiami po taško ir pan.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 30 Spa 2008, 10:29 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 21 Rgp 2004, 14:51
Pranešimai: 3581
Miestas: Kaunas
Pritariu actekui. Tekstas įdomus, bet sunkokas ir trūksta pavyzdžių. Dar, man asmeniškai tenka pasukt galvą dėl funkcijų pavadinimų. Pvz. šešta funkcija kai kur vadinama aktyvacine? o čia referentinė? arba aš ne taip A modelį skaitau, ne tokiu eiliškumu... :strange: T.y. ar eina kalba apie jesenino :wlogic: 2 punkte?

šiaip straipsnis man asmeniškai pasirodė naudingas.
Ačiū, Liepa :smile:

_________________
Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 30 Spa 2008, 14:43 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Solanža, viskas gerai, nieko nepainioji.
Tiesiog kai kurias funkcijas įvairūs autoriai įvairiai vadina:
Pvz.,
1 - bazinė, programinė
2 - kūrybinė, instrumentinė
3 - rolinė, normatyvinė
4 - skaudžioji, MPT (dar girdėjau kažkaip - atsargioji, vertinamoji/vertybinė)
5 - sugestyvinė, įteigiamoji
6 - aktyvacinė, referentinė
7 - ribojančioji, stebinčioji
8 - demonstratyvinė, foninė, autopilotinė

P.S. Dabar verčiu kitą Prokofjevos straipsnį http://www.socionics.ru/Razvitie.htm (šio straipsnio stilius nepalyginamai lengvesnis ir sklandus - tieisog malonumas)


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 30 Spa 2008, 23:53 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 21 Rgp 2004, 14:51
Pranešimai: 3581
Miestas: Kaunas
Liepa, o koks Prokofjevos sociotipas?

_________________
Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 31 Spa 2008, 11:37 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
versta iš http://www.socionics.ru/Razvitie.htm

Т. N. Prokofjeva

Asmenybės vystymasis ir socioninės funkcijos
(Iš ruošiamos knygos: «Žmonių santykių algebra ir geometrija»)


Geri ar blogi gyvenimo įvykiai, dažniausiai priklauso nuo to, kaip mes juos suvokiame.
М. Montenis


Kiekviena funkcija žmogaus informacinėje sistemoje pasireiškia įvairiai, priklausomai nuo jo informacinio metabolizmo tipo. Socionikos požiūriu šie funkcijų veikimo ypatumai skiriasi pagal dvi pagrindines kryptis.
1. Funkcijos jėgą.
2. Funkcijos sąmoningumą.
Žinant IM tipą, kuriam žmogus priklauso, galima pasakyti, kokios jo funkcijos stiprios, o kokios silpnos, kurios sąmoningai suvokiamos geriau, o kurios blogiau.

Funkcijos jėga

Kas gi yra stipriosios ir silpnosios funkcijos, kuo jos skiriasi viena nuo kitos? Štai, ką apie tai rašė К. G. Jungas: «Kaip rodo patirtis, beveik neįmanoma, – dėl nepalankių bendrų sąlygų, – kad kas nors vienu metu išvystytų visas savo psichologines funkcijas. Jau socialiniai reikalavimai veda prie to, kad žmogus visų pirma ir labiau diferencijuoja (vysto) tą iš savo funkcijų, kurioje jis arba iš prigimties labiau apdovanotas, arba kuri jam suteikia pačias akivaizdžiausias realias priemones siekti socialinės sėkmės. Labai dažnai, beveik nuolatos, žmogus daugiau ar mažiau visumoje sutapatina save su funkcija, patekusia į palankiausias sąlygas ir todėl ypatingai išvystyta. Taip susiklosto psichologiniai tipai» [1].
Paprastai kalbant, stipriosios funkcijos nulemia psichologinį tipą. Tam tikra prasme jos parodo, kas mes esame šiame pasaulye: ką nešame pasauliui, kokias savo savybes galime panaudoti labiau, negu kitas, kame geriausiai orientuojamės, kur turėtume ieškoti savo talentų srities. Yra senas socioninis testas: prisiminkite, prašau, ką jūs galite daryti ilgai ilgai ir kartu nepavargti. Tai ir bus pačios stipriausios jūsų funkcijos sritis. Netgi jei šitas «daryti» suvokiamas, kaip ir išvis nieko nedaryti, o, tarkim, svajoti. Tai nėra blogai, o paprasčiausiai parodo stiprią intuicijos funkciją.
Dažnai žmonės į mane kreipiasi su proforientavimo klausimais. Pradedu klausinėti apie jų pomėgius, ir, kada jau būna sukurta pasitikėjimo atmosfera, išgirstu: «Na, tai, žinoma, kvaila, bet apskritai man norėtųsi…» Manote, tuomet įvardijamos kokios nors retos profesijos? Pačios paprasčiausios. Bet kodėl gi «kvaila»? «Nežinau, kažkaip neįprasta, o ir tokio išsilavinimo aš neturiu». Žmonės paprasčiausiai drovisi būti savimi, atsiverti netgi sau, todėl taip dažnai sunku nustatyti stipriąsias žmogaus funkcijas.
Kaip vis dėlto suprasti, kas tai yra stipriosios funkcijos, ir kaip jas atskirti nuo silpnųjų? Jungo duotas apibrėžimas, gana miglotas, jį sunku išaiškinti neklystant. Tai susiję su tuo, kad Jungas dar tik užčiuopė naujas sąvokas, sudarinėjo klasifikaciją to, kas iki jo dar nebuvo niekieno aprašyta. O ir šis darbas vyko XIX amžiaus pabaigoje – XX pradžioje. Sunku buvo tuomet visa tai paaiškinti. Pratęsdma Jungo pradėtą darbą ir susidūrusi su jo įvestomis sąvokomis informacinio metabolizmo teorijos požiūriu, А. Augustinavičiūtė priėjo tokios išvados.
Funkcijos jėga nusakoma informacijos apimtimi, kurią ji gali apdoroti.
Socioniniai tyrimai rodo, kad didesnė informacijos apimtis susikaupia tose funkcijose, kur iš prigimties mums duota didesnė informacinių kanalų pralaidumo geba. Būtent tose srityse, kuriose disponuojame didesne informacijos apimtimi, mes ir stipresni, galime pilniau vertinti situacijas, atsižvelgti į daugiau faktorių, daryti teisingesnes išvadas. Čia mus sunkiau sutrikdyti, išmušti iš vėžių. Čia mūsų akiratis platesnis, ir informaciją iš stipriųjų funkcijų sričių mes kaupiame be baimės, su malonumu, lengvai. Po tam tikro laiko tampame šių sričių ekspertais, galime ir kitus pakritikuoti.
O kas gi vyksta su silpnosiomis funkcijomis? Jungas rašė: «… viena arba keletas funkcijų neišvengiamai atsilieka vystymesi. Todėl galima atitinkamai jas apibūdinti kaip «nepilnavertes», ir be to psichologine, o ne psichopatologine prasme, kadangi šios atsilikusios funkcijos visiškai nėra liguistos, bet tiktai atsilikusios palyginus su funkcija, esančia palankiose sąlygose» [1].
Socioniškai kalbant tai atrodo šitaip: silpnosioms funkcijoms mums yra skirti mažesnio galingumo kanalai ir, todėl silpnosios funkcijos apdoroja mažiau informacijos, negu stipriosios. Kuo pasireiškia jų silpnumas? Nepilna informacija paprastai yra nepakankamai patikima. Priimdami sprendimus, susijusius su silpnųjų funkcijų apdorojimo sritimis, mes dažniau darome klaidas ir esame priversti kreiptis pagalbos ir patarimų. Tame nėra nieko baisaus ar žeminančio, juk mes savo ruožtu galime duoti patarimą iš savo stipriųjų funkcijų.
Stipriųjų funkcijų apdorotos informacijos apimties žmogui užtenka kaip naudoti saviesiems poreikiams, taip ir perduoti kitiems žmonėms, visuomenei. Tuo metu silpnosios funkcijos apdoroja santykinai nedidelį informacijos kiekį. Silpnųjų funkcijų pagaminto produkto kokybė žemesnė. Toks produktas retai gali sudominti aplinkinius, juk visuomenėje visada atsiras žmonių su tokiomis pat funkcijomis, tiktai stipriomis.
Panagrinėkime, kaip pasireiškia funkcijų jėga, pavyzdžiu imdami santykių logiką. Jeigu žmoguje ši funkcija stipri, tai jis lengvai supranta įvairiausias taisykles, dėsnius, jam lengvai sekasi matematikos ir kalbų mokymasis, darbas su dokumentais, redagavimas. O štai žmogui, kurio santykių logika – silpna funkcija, darbui geriau nesirinkti išvardintų veiklos rūšių. Šiuo aveju žmogaus stiprioji funkcija – etika, ir jo talentus reikėtų vystyti etinėje srityje.
Ar žmogui reikalingos silpnos funkcijos? Taip. Jis gali jas naudoti savo reikmėms. Silpnųjų funkcijų informacijos visiškai pakanka kasdieniniame gyvenime. Nėra prasmės jų darbo pilnai suversti kitiems žmonėms, tuo pat metu jaučiantis priklausomais, nesavarankiškais, nepajėgiais. Toks silpnųjų funkcijų traktavimas dažnai sutinkamas tarp tų, kas nepakankamai susipažinęs su socionika, bet tai neteisinga, neverta griebtis kraštutinumų. Būtinus apsitarnavimo įgūdžius kiekvienas žmogus gali įgyti ir pagal silpnas funkcijas, to visai realu išmokti toje apimtyje, kurios reikalauja įprasti kasdieniniai reikalai.
А. Augustinavičiūtė apie tai rašo: «Tie aspektai, kuriais naudojasi tiktai pats individas, atsispindi palyginti apibendrintai, įsimenami kaip vaizdai, patirtis, įgūdžiai. Gi tie, apie kuriuos informacija perduodama visuomenei, suvokiami diferencijuotai, su dideliu tiklsumu, leidžiančiu perprasti šią informaciją ir perduoti ją žodine forma» [ 2].
Stipriąsias funkcijas reikia naudoti ne tiktai savo reikmėms, bet ir siekti perduoti informaciją kitiems žmonėms: profesinėje ir kitoje bendroje veikloje, perduodant patirtį, palaikant artimuosius. Mūsų stipriųjų funkcijų produkcija reikalinga visuomenei, ir mes turime teisę tikėtis gįžtamojo ryšio už ją.
Silpnąsias funkcijas dera naudoti sau, neperšant pagalbos iš šių funkcijų kitiems žmonėms: čia didelė klaidų tikimybė, o tai reiškia, ir tikimybę apvilti žmones, nepateisinti vilčių. Bet įvaldyti pagal jas būtiną žinių, gebėjimų, įgūdžių minimumą – kiekvienam yra pagal jėgas.
Reikia atsiminti, kad funkcijos jėgą, arba «informacijos kanalo pralaidumo gebėjimą», reikia nustatinėti tiktai lyginant su kitomis jo paties funkcijomis. Socionikoje funkcijos lyginamos poromis (pagal dichotomijas): kas žmoguje stipriau
٠ logika ar etika;
٠ intuicija ar sensorika.
Kalba sukasi tiktai apie santykinę persvarą vieno ir to paties žmogaus psichikos viduje. Čia mes nelyginame jo su kitais žmonėmis.
Kartais mums atrodo, kad kokia nors žmogaus funkcija stipri, kadangi jis geriau už kitus gaudosi šioje informacijoje. Tačiau kartu mes nežinome, jis ilgai mokėsi ir išvystė šią funkciją, ar jinai jame stipri iš prigimties. Ir kol neišsiaiškinsime, nesugebėsime teisingai nustatyti tipo. Labai dažnai pradedantieji socionikai daro tokią klaidą.
Štai pavyzdys. Mūsų Mokyklos pirmųjų mokymosi metų mokinių grupė diagnostikos praktikume (treninge) nustatinėja MIFI (Maskvos inžinierijos fizikos instituto) absolvento IM tipą, šiuo metu jis dirba programuotoju. Jo pasakojime skamba duomenų bazės, programavimo kalbos… Apžavėta tokio baltosios logikos srauto grupė sutartinai paskelbia verdiktą: logika – stipri funkcija. Be abejonės, šiuo atveju baltosios logikos informacinis kanalas prisodrintas labai gerai, apdoroja ir praleidžia didelį kiekį informacijos, žymiai daugiau, negu žmonių, neturinčių tokio stipraus išsilavinimo. Tačiau čia pats laikas pasakyti: «Stop, vyručiai, o ką galima pasakyti apie etiką?» Prisimename visą interviu eigą, ir pasirodo, kad viso šio užsiėmimo metu mes ne tiktai girdėjome, bet ir matėme, kaip lengvai ir nesusikaustęs, laisvai mūsų klientas mezgė santykius su žmonėmis, jam buvo malonu rasti priėjimą prie bet kurio žmogaus, o per trumputę pauzę, kuomet grupė susimąstė prieš eilinį klausimą, jis jau pradėjo pažindintis su viena iš mūsų simpatiškų merginų. Jeigu kam nors iš jūsų, brangūs skaitytojai, teko sėdėti ant «karštosios kėdės» priešais grupę iš 15 žmonių, kurie uždavinėja pačius netikėčiausius klausimus apie jūsų gyvenimą, tai jūs tikriausiai prisimenate šią būseną. Daugeliui čia būtų ne iki flirto su merginomis, tokiam reikalui būtina na tikrai labai stipri etika. Stipriosios funkcijos dažniausiai pasireiškia paprastai ir natūraliai, paprsčiausiai gaunasi, pavyksta ir viskas. Jomis «nesipuikuojama», jos nedemonstruojamos, jomis šeimininkas paprasčiausiai pasitiki. O štai pagl silpną, netgi labai gerai ištreniruotą, galima pastebėti tam tikrą įtampą, tam tikrą susikaustymą, čia dažnai išgirstami ir pasiteisinimai. Beje, mūsų klientas, pasipuikavęs savo «MIFIniu» išsilavinimu, čia pat ir pasiteisino: «šeimos tradicija, visi vyrai šeimoje yra baigę MIFI, negalėjau sulaužyti». Ach, jau tos mūsų tradicijos, verčiančios vyrus visus alei vieno būti logikais!
Funkcijos jėgą galima nustatyti tiktai lyginant su kitomis to paties žmogaus funkcijomis.
Silpnosios funkcijos todėl ir silpnos, kad atsilieka nuo mūsų pačių stipriųjų funkcijų. Kaip kam nors beatrodytų liūdna, bet tai yra vienintelė harmonijos sąlyga. Galima vystyti ir tas, ir kitas funkcijas, didinant bendrą informacijos mainų apimtį. Ir tuomet absoliučiu dydžiu mūsų silpnosios funkcijos gali lengvai pralenkti kieno nors stipriąsias. Tačiau mūsų stipriosios tuo metu bus dar stipresnės.
Tie, kas žino socioniką tik paviršutiniškai, dažnai nelabai gerai supranta, kad skirtumas tarp stipriųjų ir silpnųjų funkcijų natūraliai labai mažas. Kalbant apie stipriąsias ir silpnąsias funkcijas, socionika neteigia, kad silpnųjų funkcijų beveik nėra, arba kad jos žymiai silpnesnės už stipriąsias. Harmoningai išsivysčiusiame žmoguje balansas tarp stipriųjų ir silpnųjų funkcijų išlieka santykyje maždaug 60:40, kas primena auksinio pjūvio dalių procentinį santykį (maždaug 62:38) ir gali pilnai jį atitikti.
Jeigu žmogaus silpnosios funkcijos tiek silpnos, kad krenta į akis, tai geriausiu atveju kalba eina jau apie asmenybės vystymosi problemas, galbūt, apie charakterio akcentuacijas, o didelių pažeidimų aveju – apie patologiją. Iš psichologijos mes žinome, kad akcentuacijos pastebimos, žmogaus charakteryje jos primena tarsi «kyšulį», ir šiuo «kyšuliu» jis dažnai «užkliūna» už žmonių, už situacijų, už aplinkybių. Tai pakankamai stipriai kliudo jam gyventi ir aplinkiniams kliudo bendrauti su juo.
Nereikia to painioti su harmoningai išsivysčiusio žmogaus stipriosiomis ir silpnosiomis funkcijomis: procentinis 60:40 santykis – tai viso labo skirtumas pusantro karto. Jis pastebimas, visų pirma, pačiam žmogui, galbūt, jo artimiesiems. Jis ryškiai pasireiškia stresinėse situacijose, o įprastame gyvenime ne specialistui praktiškai nematomas.
Dažnai klausiama, ar socionika riboja žmonių galimybes, «drausdama» jiems dirbti pagal silpnąsias funkcijas. Ne, ir dar kartą ne. Žinodamas ar nežinodamas socionikos, kiekvienas yra laisvas pasirinkti tą veiklą, kurios nori. Visas reikalas čia truputį kitur. Socionika mums tiktai padeda atsakyti į sekančius klausimus. Kuo mums lengviau remtis? Kas mus aprūpina patikimesne informacija? Kaip padaryti savo gyvenimą lengvesnį ir tuo pačiu sėkmingesnį? Ar tai įmanoma?
Psichologai pažymi, kad skirtingose situacijose žmogus gali remtis viena ir dviem pagrindinėmis gyvenimo strategijomis:
- stengtis pagauti sėkmę;
- siekti išvengti nesėkmių.
Kurią iš jų geriau pasirinkti?
Taip jau suisiklostė, kad mūsų žmonės dažniau siekia išvengti nesėkmių. Siekti sėkmės nepriimta, «kažkaip nepatogu», «kad kas nors nenutiktų». Štai nieko ir nenutinka.
Dažiausiai apie ką mes galvojame, tas ir atsitinka. Galvojame apie sėkmę – išsipildo sėkmė. Galvojame apie nesėkmes (netgi apie tai, kaip jų išvengti) – ištinka nesėkmės. Todėl psichologai palankesne laiko motyvaciją siekti sėkmės. Jeigu mes nusiteikę sėkmei ir einame link jos kiekvieną dieną, prisimename ją, renkame po kruopelytę jos sudedamąsias dalis, tiesiame sau takelius link jos, atkakliai dirbame – tai sėkmė anksčiau ar vėliau aplankys. Tai mes dažnai matome biografijose žmonių, sugebėjusių pasiekti savo gyvenime kažką vertinga. Galvodami apie sėkmę – mes artiname sėkmę. Taip žmogus jaučiasi realizuotas. O antraip, nieko nesiekiant, arba siekiant būti «kaip visi», mes ir tampame kaip visi, t.y. niekuo ypatingu, o ir paprasčiausiai – niekuo.
Išeina, kad nesėkmių vengimas – tai visiškai tuščia strategija? Ne, ji mums taip pat reikalinga. Kalba eina ne apie tapimą «žmogumi futliare», vengiančiu visko neįprasto, bet atsargumo taip pat neverta užmiršti, antraip gyvenimas pavirs beprotybe, ir tuomet nesunku prarasti visus savo pasiekimus, taip ir nepasiekus rezultato. Būtinas apdairumas reikalingas, negalima jo nebaudžiamai nepaisyti.
Išeina, kad abi šios strategijos reikalingos kiekvienam žmogui, kitaip jis gyvenime nematys sėkmės, o tiktai skęs nesėkmėse. Kaipgi pasirinkti reikalingą strategiją? Psichologai pataria derinti abi šias strategijas, kartu didesnį akcentą suteikti siekiui pagauti sėkmę. Mes galime patikslinti: gyvenimo harmonizavimo požiūriu geriau, kad jos derėtų maždaug aukso pjūvio proporcija.
Kodėl aš apie tai rašau knygoje apie socioniką? Todėl kad socionika gali suteikti šioms rekomendacijoms konkretumo. Stebint stipriųjų ir silpnųjų funkcijų veikimą, galima pastebėti, kad sugauti sėkmę geriau stengtis pagal stipriąsias funckijas: tai ir lengviau ir rezultatyviau. Čia didžiulė tikimybė pralenkti kitus sublizgėjus savo talentais. Čia mes ištvermingi, galime ilgai dirbti, esame nepavarstantys, kas labai svarbu sėkmės siekimui. Čia mes aiškiau keliame tikslus ir pasirenkame tinkamesnes priemones jiems pasiekti. Čia mes nesibijome kritikos, o jeigu ir padarome klaidų, tas nesumažina mūsų pasitikėjimo savimi, mes paprasčiausiai ieškome kitų priėjimų iškeltų uždavinių sprendimui, ištaisome klaidas ir surandame kūrybinius sprendimus, suteikiančius mūsų rezultatui dar didesnį efektyvumą.
O silpnosios funkcijos mums pasufleruoja, kur galime suklysti. Apdairumas nekliudo bet kuriame dalyke, todėl geriau iš anksto apgalvoti, kur mūsų gali tykoti nesėkmė. Labiausiai tikėtina, kad tai silpnųjų funkcijų sritis. Kaip tik čia ir verta iš anksto apsidrausti. Silpnosiose funkcijose dažniau koncentruojasi baimės, abejonės, kaltės ir nepilnavertiškumo kompleksai, perdėtas patiklumas svetimoms nuomonėms arba, atvirkščiai, uždarumas informacijai.
Patarlė sako: «Žinotum kur nupulsi, šiaudų pasitiestum». Mes galime iš ansksto žinoti: tikimybė «nupulti» didesnė silpnosiose funkcijose. Vadinasi, ten ir reikia «pasitiesti šiaudų». Juk bet kuri mūsų veikla neišvengiamai apjungia visas funkcijas, tiktai skirtingu mastu. Įnikę į darbą, mes galime nepastebėti «liapsuso» pagal silpną funkciją. Tačiau – «kur plona, ten ir plyšta», todėl geriau iš anksto pasirūpinti, kaip išvengti nesėkmių, neignoruoti abejonių, kylančių iš silpnųjų funkcijų. Juk jeigu stipriosios funkcijos kupinos pasitikėjimo, tai silpnosios – atsargios. Jos garantuoja mums savotišką apsaugą.
Kaip geriau apsidrausti pagal silpnąsias funkcijas? Galima pasikviesti patikimą partnerį, kurio šios funkcijos stiprios. Galima pernelyg neplėsti veiklos į silpnųjų funkcijų pusę. Galima, jeigu būtina, tam tikrą laiko dalį dirbti pagal silpnąsias funkcijas, kaip reikiant išstudijuoti dalyką ir ištreniruoti reikiamus įgūdžius, kartu įgaunant būtinos patirties, bet neužmiršti jų silpnumo, o vadinasi, ir apsidraudimo. Tai suteiks mažiau pasitenkinimo darbu, bet iš principo įmanoma. Galima, pagaliau, lankyti atitinkamus psichologinius treningus (pratybas), kad smūgiai per savimeilę, neišvengiami dirbant pagal silpnąsias funkcijas, pernelyg netraumuotų psichikos.
Išmintingu požiūriu galima netgi silpnąsias funkcijas paversti sau naudingomis. Kaip tai padaryti?
• Visų pirma – neužmiršti, kad tai silpnumas tiktai lyginant su mūsų pačių stipriosiomis funkcijomis, jis anaiptol neverčia mūsų būti silpnesniais už kitus žmones.
• Suprasti, kas būtent sudaro jų silpnumą, kokia informacija mums dažniausiai sunkiau pasiduoda. Į tą gyvenime reikia paprasčiausiai atsižvelgti, kad nepatektume į nemalonumus dėl neapdairumo.
• Įsiklausyti, ką mums sufleruoja šios funkcijos. Galbūt, mumyse kalba įprastos baimės. Tuomet būtina jas ištirti, išspręsti problemas. O galbūt, atvirkščiai, mes pernelyg aršiai save niūkiname. Tuomet tinka kita strategija: laikas apsidairyti, įvertinti savo resursus. Antraip mums neužteks energijos iš tiesų svarbiems pasiekimams.
• Ir pagaliau, ne mažiau svarbu. Silpnųjų funkcijų dėka mes galime suprasti kitus žmones, pajusti jų silpnybes, juk jiems taipogi būna baisu, ir taip pat kažkur pritrūksta jėgų. Toks požiūris veda link geresnio tarpusavio supratimo ir pašalina daugelį problemų.
Išmintingas požiūris į savo silpnąsias funkcijas yra toks, kad nesibaiminame ir nekompleksuojame, tačiau ir «neslepiame galvos smėlyje», bėgdami nuo problemų ir nuo savo silpnybių pripažinmo. Mes su jumis paprasti gyvi žmonės, ir visų geriausia – gerai pažinti save, priimti save tokius, kokie esame, negu kurti apie save legendas vaizduotėje ir bandyti priversti jomis patikėti save ir aplinkinius.
Negalėdami priimti savęs, mes nesugebėsime priimti kitų žmonių tokių, kokie jie yra, ir, vadinasi, būsime amžinai pasmerkti moralizuoti, kontroliuoti, priekaištauti ir susidurti su kitais nemalonumais bendravime. Mums šito reikia?
Jeigu žmogus pats sau pasirenka darbą būtent pagal silpnąsias funkcijas, jam, žinoma, niekas negali uždrausti. Čia paprasčiausiai dera pasidomėti, ko jis tikisi iš tokio darbo. Dažniausiai tokiais atvejaias kalba eina ne apie savęs tobulinimą, o apie nenorą priimti savarankiškus sprendimus: toks žmogus paprastai siekia «dirbti, kaip visi, todėl kad taip įprasta». Jis jau ir nelaukia žmoniškai deramo atlygio ir/arba visuomeninio pripažinimo. Čia jau veikia socialiniai stereotipai: kur «darbo matu laikomas nuovargis». Tačiau toks žmogus vargu ar domėsis socionika. Mes rašome ne jam. Yra pasaulyje kitokie žmonės, kurie turi savų kūrybinių interesų, tačiau jie drovisi juos įgyvendinti profesijoje: «už tokį malonumą dar ir pinigų gaunama?» - O kodėl gi ne?
Iš to, kas paskyta, suformuluosime išvadas.
• Pagrindines gyvenimo strategijas geriau kurti, remiantis savo stipriosiomis funkcijomis, renkantis, priderinant prie jų, tikslus ir priemones. Tai susiję kaip su profesine veikla, taip ir su parnerystės santykiais, kur mes norime būti įvertinti pagal nuopelnus.
• Apdairumą reikia rodyti visų pirma silpnųjų funkcijų zonose, iš anksto apgalvojus, kur randasi mūsų «siaurosios vietos», išmintingai organizuoti jų gynybos strategijas.
• Sėkmės siekimo ir nesėkmių vengimo santykį geriau pasirinkti aukso pjūvio lygmenyje: maždaug 60% dėmesio skirti siekiui sugauti sėkmę, o maždaug 40% - išvengti nesėkmių.
Dažnai užduodamas klausimas apie funkcijų vystymąsi. Apie tai mes kalbėsime kitoje knygoje, bet kadangi šis klausimas labai svarbus, trumpai apie tai pakalbėsime ir čia. Kiekvienas, žinoma, pats sprendžia, kokias funkcijas jam geriau vystyti, stipriąsias ar silpnąsias. Čia tinka duoti tik keletą patarimų.
Visų pirma norėtųsi apsaugoti nuo kraštutnumų: neverta viso dėmesio skirti tiktai stipriųjų funkcijų vystymui, bet ir «kovoti su savimi», stengiantis išvystyti daugiau silpnąsias – taip pat nėra prasmės. Vystyti reikia visas funkcijas, kartu pageidautina neužmiršti aukso pjūvio balanso: 60% dėmesio, laiko ir jėgų reikia skirti stipriųjų funkcijų vystymui ir 40% – silpnųjų vystymui. Taip mes siekiame harmonijos asmenybės vystymesi.
Kodėl ne atvirkščiai? Kartais žmonės stengiasi pritempti savo silpnąsias funkcijas iki stipriųjų lygmens. Arba netgi nori išugdyti jas stipresnes už stipriąsias, bandydami jau pakeisti savo tipą. Tokiam darbui reikia milžiniškų pastangų, žmogus nugali baimes ir sunkumus, kartu «atsistodamas ant gerklės savo paties dainai». Ir viskas dėl to, kad taptų «per vidurį, nei šioks nei toks», «50 su 50», «nei žuvis, nei mėsa». Ar verta?
Siekį vystyti funkcijas proporcija 50:50 dažnai sąlygoja baimės kažkuriame dalyke pasirodyti silpnesniu už kitus, kartu parodant savo problemas taip, kad jos tampa pastebimos aplinkiniams. Žinoma, baimes ir silpnybes nugalėti reikia. Tačiau kuomet mes bandome jas išnagrinėti, «pralaužiame» situaciją, tai sėkmė, suprantama, ateina ne iškart. Būtina sukurti sau tam tikrą «tvirtumo atsargą», kuri palaikys mus kelyje į sėkmę. Į kelionę gi mes pasiimame produktų atsargas. Taip ir čia.
Svarbu atminti ir žinoti apie save gerus dalykus – būtent apie stipriąsias savo savybes. Jeigu mūsų stipriosios funkcijos gerai išvystytos, tai mes bet kokios nesėkmės atveju galėsime perkelti savo dėmesį į jas, kad nesijaustume visiškais nevykėliais. Ir savęs vertinimas nukentės nestipriai.
Svarbu ir kitkas: ne visada pats geriausias bus «tiesmukiškas» sprendimas. Kartais žymiai efektyviau uždavinį spręsti netiesiogiai, perkeliant svorį nuo silpnosios funkcijos į stipriąją. Yra konkretūs metodai, rodantys, kaip tai daryti. Apie tai mes kalbėsime nagrinėdami modelio А funkcijas.
O jeigu į kurią nors pusę pažeistas balansas tarp stipriųjų ir silpnųjų funkcijų, kas gana dažnai atsitinka? Tuomet reikia vystyti tas funkcijas, kurios šiuo momentu pažeidžia pusiausvyrą: «nepatempia» stipriosios, beveik priartėdamos pagal išsivystymą prie silpnųjų – vadinasi, vystome stipriąsias; pernelyg silpnos silpnosios, kad tai jau krenta į akis – patempiame silpnąsias. Bet kartu stengiamės būti kuo arčiau aukso pjūvio proporcijos, juk harmoningiems žmonėms lengviau gyventi. Ir kitiems su jais lengviau.
Ir nežiūrint į visa, kas papasakota, atsiranda žmonių, kalbančių, kad štai, neva, yra technikos, išvystančios silpnąsias funkcijas iki stipriųjų lygmens, o siocionika tai draudžia. Technikos yra, tai tiesa. Ir socionika negali jų uždrausti. Tačiau kodėl gi tie žmonės iki šiol neišvystė savo kairiosios rankos iki dešiniosios lygio? Čia jau atmintyje iškyla žinomas anekdotas apie žmogų, mėgusį žaliąją gyvatvorę karpyti manikiūro žirklutėmis. Jis priklausė maksimalių sunkumų gyvenime ieškotojų visuomenei ir mėgo daryti dar daug ką panašaus. Kas gi jam uždraus?
Dažnai klausiama apie psichologinio tipo pakeitimo galimybę turint tikslą pakeisti savo silpnąsias fukcijas į stiprias. Kažkas netgi sakė, kad vykdė tokius eksperimentus. Paaiškinu esmę: netgi jeigu būtų įmanoma keisti tipą – šitai reikštų ne padaryti visas savo funkcijas stipriomis, o pakeisti vienas silpnąsias į kitas. Tai yra, savo stipriąsias padaryti silpnomis (na, o silpnąsias – sipriomis, jeigu gausis). Aš asmeniškai nematau prasmės tokiuose eksperimentuose: rizika prarasti protą – didelė, o rezultatas – abejotinas. Mano požiūriu, rizika nepasiteisina, o ir vargu ar tą galima asocijuoti su asmenybės vystymu.
Visa kas pasakyta dar kartą įrodo, kad žmonės privalo ne smerkti viens kitą už trūkumus, o vertinti pagalbą, psichologinį papildymą, juk viename žmoguje negali sutilpti iškart visos vertingos savybės. Galbūt, tai ir apibūdina žmogų, kaip kolektyvinę būtybę.

Sąmoningas funkcijos suvokimas

Priklausomai nuo savo vietos IM tipo modelyje funkcija gali pasireikšti kaip sąmoningai suvokiama arba pasąmoninė. Pirmąkart apie tai prabilo К. G. Jungas. Jis pačią sąmoningiausią tipo funkciją pavadino – diferencijuota ir tvirtino, kad ji savo sritį gali suvokti grynu pavidalu, be kitų funkcijų pagalbos. Tuomet nediferencijuotoms funkcijoms reikia tokios pagalbos, jos suvokia savo medžiagą ne grynu pavidalu, o su kitų fukcijų priemaiša.
Jungas rašė: «Vertingesnė funkcija visuomet yra sąmoningos asmenybės išraiška, jos ketinimai, jos valia, jos pasiekimai, tuomet kai mažiau diferencijuotos funkcijos susiję su tų įvykių, kurie mums atsitinka, kiekiu. Šie atsitiktinumai visiškai nebūtinai pasireiškia kalbinio liapsuso arba kitokio aplaidumo forma; jie gali būti perpus arba trim ketvirčiais apgalvoti, todėl kad mažiau diferencijuotos funkcijos pasižymi, nors ir mažesniu, vis tik sąmoningumu» [1].
Apie sąmoningas funkcijas žmogus dažniau galvoja, kalba apie jas, gali pasiūlyti kažką savo, įprasminti svetimus pasiūlymus arba pakritikuoti neteisingas nuomones. Pasąmoninės funkcijos veikia tarsi pačios savaime, «neduodamos ataskaitos», nesusimąstydamos, o pateikdamos gatavą rezultatą veiksmų, norų, nuotaikų pavidalu.
Jungas patikslino: «Apskritai neverta įsivaizduoti, tarsi pasąmonė ilgam palaidota po visa eile antsluoksnių ir gali būti atidengta tiktai ilgai trunkančio išknebinėjimo pagalba. Atvirkščiai, pasąmoninė nuolat įsilieja į psichologinius įvykius, be to tokiu aukštu laipsniu, kad stebėtojui būna sunku nuspręsti, kokias charakterio savybes reikia priskirti sąmoningos asmenybės sąskaitai, o kokias pasąmonės sąskaitai» [1].
Jungas pasąmonines funkcijas siejo su instinktais. Apie tai dabar praktiškai nekalbama, bet panašu, kad taip yra iš tikrųjų. Žmogus dažnai vadinamas «visuomeniniu gyvūnu», t.y. jame yra kaip socialus pradas, taip ir biologinis. Socialų – atgręžtą į žmones, į sociumą, į visuomeninius kontaktus – natūralu sieti su sąmoningumu. Čia reikalinga kalba, mąstymas, ataskaitos sau davimas apie poelgius. Biologinis – tai funkcionavimas organizmo, instinktų lygmenyje, jį teisingiau sieti su pasąmoningumu, kadangi instinktyvūs veiksmai neturi apmąstymo ir svarstymų.
Darbe «Socionas» А. Augustinavičiūtė apie tai rašė pirmosios ir antrosios signalinių sistemų terminais [3]. Iš biologijos žinoma, kad pirmąją signalinę sistemą turi kaip gyvūnai, taip ir žmogus, ji susijusi su instinktais, ir А. Augustinavičiūtė susiejo ją su pasąmone (arba, socionikos terminais, vitališkumu, gyvenimo būtinybe). Antroji signalinė sistema būdinga tiktai žmogui, ji susijusi su kalba. А. Augustinavičiūtė susiejo ją su sąmone (socionikoje tai vadinama mentališkumu).
Kartais buityje žmonės pasąmoningumą įsivaizduoja kaip silpną. O ir pats Jungas dar neišskyrė stiprių pasąmoninių funkcijų. Tačiau socionikos tyrinėjimai parodė, kad ne visos pasąmoninės funkcijos silpnos. Yra stiprios sąmoningos funkcijos ir stiprios pasąmoninės, o taip pat silpnos sąmoningos ir silpnos pasąmoninės. Parodysime, kaip pasireiškia funkcijų sąmoningumas ir pasąmoniškumas santykių logikos funkcijos pavyzdžiu.
Vienų IM tipų santykių logika randasi sąmoningų stipriųjų funkcijų srityje. Tokiu atveju darbas pagal ją teikia malonumą, gali būti susijęs su kūryba: žmogus mėgsta ir moka sugalvoti naują klasifikaciją, išdėlioti viską į lentynėles, paaiškinti sudėtingus reiškinius, rasti naujus aiškinimo būdus, jeigu senieji nepakankamai tinkami.
Kitų tipų santykių logika patenka į stiprių pasąmoninių funkcijų sritį. Tokiam žmogui darbas pagal ją vyksta tarsi pats savaime, nekeldamas nei ypatingų rūpesčių, nei ypatingo džiaugsmo. Jis lengvai supranta taisykles ir dėsnius, bet paaiškinti, greičiausiai, nepanorės: «ką čia aiškinti? Ir taip viskas aišku». Toks žmogus laikysis dėsnių, jaus jų dvasią, bet neprigalvos naujų. Lengvai ir teisingai įvaldys užsienio kalbą, bet «nesiknaisios» gramatikos subtilybėse – jam tai neįdomu.
Tokiais atvejais kartais kyla sunkumų diagnozuojant IMT: «Koks gi jis logikas, jeigu jam matematika neįdomi, nemėgsta aiškinti?» Negąsdinsime. Pasąmoninės funkcijos neįdomios, bet veikia greitai ir patikimai. O į tokių tipų sąmonės sritį patenka stipri veiksmų logika, ja žmogus domisi, su malonumu sugalvoja ir pasakoja, ką ir kaip daryti, išradinėja naują technologiją arba sugalvoja, kaip pelningai investuoti pinigus, kad priversti juos dirbti. Tai taip pat logika.
Silpnosios funkcijos taip pat įvairiai elgiasi priklausomai nuo sąmoningumo. Pagal silpnąsias sąmoningas mes suvokiame savo silpnumą, ir tai mums nemalonu. Norisi arba vystyti šias funkcijas, arba kažkaip nuslėpti tą silpnumą, o geriausia, kad šių temų niekas neliestų, nekeltų nereikalingų nemalonumų. Silpna sąmoninga santykių logika negali pakęsti neaiškių paaiškinimų, nesuprantamų instrukcijų gausos, priekaištų už netvarką arba už nesupratimą. Reikalavimai logiškai paaiškinti savo poelgius jos šeimininkams kelia sutrikimą arba pasipiktinimą.
Pagal silpnas pasąmonines funkcijas žmonės į savo silpnybes žiūri žymiai ramiau. Jie su malonumu priima pagalbą ir palaikymą, lengvai perneša nepiktybišką kritiką ir džiaugiasi pagyrimu, pasirengę mokytis geriau pritaikyti šias funkcijas, tačiau tokie išmokti veiksmai bus nekūrybiški, pamėgdžiojantys arba jie bus gerai pritaikomi palaikant atitinkamas stipriąsias funkcijas (pavyzdžiui, taisykles ir dėsnius suprantant per jausmus žmonių, kuriuos šie dėsniai paliečia). Žmonės, turintys santykių logiką kaip silpnąją pasąmoninę funkciją, su džiaugsmu pasirengę laikytis taisyklių, mėgsta, kada jiems kas nors aiškinama arba pasakojama iš mokslinių dėsnių pozicijų. Netgi taiko matematikos, programavimo, teisės mokslo žinias ir pan. savo darbe, bet ne su tuo sieja savo kūrybą.
Pastaruoju metu socioniniai tyrinėjimai, vyksta skirtinguose miestuose ir įvairūs tyrinėtojai nepriklausomai vienas nuo kito, parodo, kad tarp programuotojų gana palitęs IEI tipas, kurio santykių logika, būtina programavimui, randasi silpnųjų pasąmoninių funkcijų srityje. Aš vieno tokių programuotojų pasiteiravau, ar patinka jam darbas ir kaip jis dirba. Žinote, ką jis atsakė? «Aš rašau programą, kaip poemą»…

-------------------
[1]. К.Г. Юнг. Психологические типы. – СПб.: «Ювента» – М.: «Прогресс – Универс», 1995.
[2]. А. Аугустинавичюте. О дуальной природе человека. В кн.: А. Аугустинавичюте. Соционика: кн. 1. Введение. – М.: «АСТ», СПб.: «Terra Fantastica», 1998.
[3]. А. Аугустинавичюте. Социон. // Соционика, ментология и психология личности, № 5, 1996.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 03 Lap 2008, 22:58 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 21 Rgp 2004, 14:51
Pranešimai: 3581
Miestas: Kaunas
uf pagaliau priveikiau ir antrąjį straipsnį. ačiū, Liepa
patiko apie IEI ir programavimą...yra racijos tame...
įdomios mintys apie tai, ar verta ugdyti silpnąsias funkcijas. Prokofjevos nuomone, vienas funkcijas ugdant, kitos tampa silpnomis. Bet aš asmeniškai nesu tuo tokia tikra. kad ir tas pavyzdys su kaire-dešine ranka: norint galima išmokti abiem rankom viską daryti- kaip kad buvo priversti sovietmečiu išmokti rašyti ir valgyti dešine ranka kairiarankiai. kita vertus, žmogui apakus, užaštrėja ir išlavėja kiti pojūčiai (klausa, uoslė), kompensuodami regą. Tai gal ir su funkcijomis panašiai- negali būti visapusišku, kažką tobulinant, kažkur kitur nukenčia...

šis tekstas išties lengvesnis, bet vėl gi, tie įvardijimai...gal geriau būtų pamėgint adaptuoti rusų tekstus, taikant mums įprastus terminus? Nors aš nežinau, gal tikrai socioniniuose tekstuose yra labiau paplitę tokie išsireiškimai, kaip santykių logika (vietoj struktūrinės logikos) ir veiksmų logika (vietoj dalykinės)? gal čia tik man pastarieji terminai skliaustuose įprasti?

(p.s.pataisyk temos pav.-klaidelė yra)

_________________
Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Iformacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 04 Lap 2008, 01:00 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Bir 2008, 22:52
Pranešimai: 297
Tikrai įdomu. ačiū, Liepa.

nors autorė to itin neišplėtojo, užsikabinau už dviejų minčių:

- funkcijos stiprumas yra santykinis dydis. kitaip tariant, funkcijos stiprumas pasireiškia tuo, kad ji yra stipresnė už kitą.
- vieno tipo silpnosios funkcijos gali būti stipresnės už kito tipo tas pačias stipriąsias funkcijas.

Antroji mintis ypač įdomi ir verta didesnių apmąstymų. Matyt, čia atiduodama duoklė žmogaus išsilavinimui, auklėjimui ir asmenybės vystymui. Šiaip linkčiau su visu tuo sutikti.

Dar vienas dalykas, kuris būtų vertas apmąstymo, tai ar tikrai "protinga" skirstyti sritis, palankias konkrečiai tik vienai ar kitai funkcijai? Ar nėra taip, kad kieviename dalyke (arba kiekvienoje srityje) galima įžvelgti įvairių ir savaip (lygiai) vertingų niuansų, kurie atspindėtų skirtingas funkcijas? Čia labai tinka ir straipsnio pabaigoje paminėtas IEI programuotojo, kuriančio programas kaip poemas, pavyzdys. Kaip kitą pavyzdį, galime paimti kad ir biurokratinį darbą. Pagal apibrėžimą, atrodytų, kad čia daug :wlogic: reglamentavimo. Tai tiesa, bet tai toli gražu "neišsemia" visų šio darbo niuansų. Čia svarbu (ir drįstu sakyti, kad lygiai taip pat) ir tarpasmeniniai ryšiai ( :wethics: ), ir organizacijos misija ( :bintuition: ), ir galios santykiai, pvz., tarp skirtingų institucijų ( :bsensoric: ), ir greitas reagavimas į gaisrų gesinimus, etc. Visoje šioje "informacinių elementų" mišrainėje kiekvienas sau gali atsirinkti tai, kas jam rūpi ir per tai stengtis veikti siekiant savų tikslų ir rezultatų. Tai tiek.

_________________
be positive


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Informacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 04 Lap 2008, 13:39 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Tatjanos Prokofjevos tipas - ILE (Don Kichotas)
Biografija su nuotrauka: http://www.socionics.ru/self.htm
nuotraukos: Paveikslėlis Paveikslėlis


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Informacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 10 Lap 2009, 17:13 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 15 Geg 2006, 14:41
Pranešimai: 422
Miestas: Kaunasosas
tingiu dabar skaityt, ir apskritai milziniskas kiekis informacijos cia. taigi noriu pasakyti, kad mano lygmenys ir apimtys labai riboti. galiu nerti iki neaiskiu ir velniai zino kam reikalingu gelmiu, niuansu, detaliu, "lyriniu nukrypimu", emociniu sklaidymusi, ir pan. taciau labai striokavoja pas mane funkcijos ant tiesiog visko suemimo delnan ir isnesant staigu ir greita informacini paketa, (visiems, greitai, staigiai, suprantamai, aiskiai, toleruotinai visoms pusems).


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Informacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 11 Lap 2009, 10:39 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 25 Bal 2008, 10:50
Pranešimai: 927
Miestas: Vilnius
Narys rašė:
galiu nerti iki neaiskiu ir velniai zino kam reikalingu gelmiu, niuansu, detaliu, "lyriniu nukrypimu", emociniu sklaidymusi, ir pan.
taciau labai striokavoja pas mane funkcijos ant tiesiog visko suemimo delnan ir isnesant staigu ir greita informacini paketa, (visiems, greitai, staigiai, suprantamai, aiskiai, toleruotinai visoms pusems).
1. Stipri :wintuition: ir :bethics: .
2. Silpna logika ir sensorika.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Informacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 11 Lap 2009, 11:02 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Narys rašė:
taciau labai striokavoja pas mane funkcijos ant tiesiog visko suemimo delnan ir isnesant staigu ir greita informacini paketa, (visiems, greitai, staigiai, suprantamai, aiskiai, toleruotinai visoms pusems).
Manau, kad nepakankamai išvystyta intuicija, todėl sunku aprėpti VISUMĄ ir iš tos visumos intuityviai atsirinkti ESMINES detales.

O kaip būna, jeigu kas nors apibendrina, iškeldamas esmę, pasakydamas kryptį? Ar tada atsiranda entuziazmas visa tai įveikti?


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Informacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 11 Lap 2009, 11:22 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 25 Bal 2008, 10:50
Pranešimai: 927
Miestas: Vilnius
Liepa rašė:
Narys rašė:
taciau labai striokavoja pas mane funkcijos ant tiesiog visko suemimo delnan ir isnesant staigu ir greita informacini paketa, (visiems, greitai, staigiai, suprantamai, aiskiai, toleruotinai visoms pusems).
Manau, kad nepakankamai išvystyta intuicija, todėl sunku aprėpti VISUMĄ ir iš tos visumos intuityviai atsirinkti ESMINES detales.
Iracionalams esmines detales atrenka ne intuicija, o logika, kai dirbama su dalykine informacija, arba etika, kai dirbama su emocine informacija.


Paskutinį kartą redagavo Globas A 11 Lap 2009, 11:50. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Informacijos apdorojimo lygmenys ir apimtys - pagal fukcijas
StandartinėParašytas: 11 Lap 2009, 11:49 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 25 Bal 2008, 10:50
Pranešimai: 927
Miestas: Vilnius
Iracionalams: bazinė sensorika arba intuicija pateikia informacijos srautą, o kūrybinė logika arba etika atsirenka reikšmingas detales.
Racionalams: bazinė logika arba etika pateikia informaciją detalėmis, o kūrybinė sensorika arba intuicija atitinkamai perdėlioja.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 26 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007