Jau beveik laukte laukiu, kol ateis eilė Jeseninui šitaip aprašyti. Gal kas norėtų? Visada patinka žinoti apie save, o jei kritika teisinga, tai net neima pyktis.
Dėl Dostojevskių: pažįstu kelis vyrus dostojevskius. Jie panašūs į Jeseninus (irgi ne pats geriausias variantas vyrui), ir todėl asmeniniam santykyje mane apima neviltis, kad niekuo tokiam tipui negaliu padėti. Jis toks panašus į mane, todėl stiprus panašiose vietose, silpnas irgi. Jei bandai raminti ir traukti iš depresijų (o depresijos jiems tikrai dažnas reiškinys, čia jau
Vartotojas 2, manau, teisus), tai finale ir pati įkrentu į ten pat, ir reikia pastangų atsikratyti tam slogumui. Tačiau stebėjau vieno Dostojevskio permainas, kai jis sutiko Štirlicą - tiesiog neįtikėtina!
Baigės visos depresijos, apsipatenkinęs, laimingas. Šiaip susidariau vaizdą, kad šio tipo vyrai nelabai susigaudo, kokios moters norėtų gyvenimui, ko jiems reikia. Ieško kažkaip abstrakčiai arba laukia, kol juos atras. Tačiau kalba gražiai, spalvingai, įdomiai, neretai netradiciškai mąsto, nors ir nėra tuose pamąstymuose loginės gražios sekos, kaip kad pas mano mylimus logikus. Žodžiu, to pasekoje jie neretai turi tuziną moteriškos lyties draugių, kurios jiems skambina paverkt ant peties ar bent kavos atsigert, o kartais dėl kokios nors pagalbos prie kompo
. Stebėjau kaip ta štirlicė elgiasi: ji visiškai ignoruoja bet kokias depresyvias nuotaikas, nesureikšmina, visada su jumoru, net pašaipėle tokia. Tada ir pats dostikas perima tas nuotaikas, neleidžia sau nunerti į save ir mąstyti, koks jis ten nelaimingas
ar, gal tiksliau sakyti, jie net ir laimingi būdami, pastebi būtent neigiamas gyvenimo puses - iš to, manau, ir kyla tos depresijos. Kai tarkim jeseninai, atvirkščiai, ieško visko, kas šviesiausia, ir tai pastebi, pabrėžia.
Na gal truputį papildžiau dostiko portretą palankesnio tipo akimis.