Globas raš?:
Rasai :"sutarimas neimanomas be gero supratimo". Visikai imanoma sutarti ir be gero supratimo.
Kas pasake, kad supratimas yra sutarimo dalis? Tu.
Parasiau.
O dabar isaiskink kas yra supratimas?
Kartais buna, kad tu jauti, kad zmogu supranti, bet zmogus nesijaucia suprastas. Vadinasi nemoki isspinduliuoti supratimo.
Nebutinai supratimas gali buti, kad mane butinai supranta taip," koks as esu", kaip kad tapatus. Supratimas gali buti ir taip, kad jis supranta, kad "as cia nesuprantu ir dar man pagelbsti ar pataria", kaip kad dualu, ar siaip papildanciu tam tikra funkcija tam tikroje situacijoje.
Cia butu galima plestis iki begalybes ir nagrineti supratimo savokos supratima.
Norejimas suprasti kartais yra kurkas vertingesnis, nei savaiminis supratimas. Kodel? ogi del to pacio isspinduliavimo. Jei esi savaime suprantamas, netgi be zodziu tu negauni demesio, kito zmogaus supratingumo israiskos, taigi gali moraliskai likti nepatenkintas. O is asmens, kuris gal ir netaip tave supranta, bet skiria laiko, demesio, isspinduliuoja, kad ir nelabai tikslu suratinguma kurkas labiau moraliai patenkina.
Taigi iskyla sekantis klausimas koks supratimas geresnis? Cia jau kiekviekas zmogus turi surasti sau atsakyma pats.
Dabar tu sakai, kad sutarti imanoma ir be gero supratimo.
As sakau, kad sutarti galima be tapataus, identisko supratimo, bet neneigiu, kad jis retkarciais geras dalykas. Bet sutarti neimanoma, be noro suprasti mane, kaip asmenybe ir t.t. Siekiamybe supratingumui visada tarp zmoniu turi buti, tai padeda palaikyti gerus santykius.
Vienas teiginys kitam prieštarauja: negali buti gera visuma, sudeta iš blogu sudedamuju daliu.
Nezinau kas priestarauja. Gal per siaurai mastai?