Globas A rašė:
Tai nebutinai silpnos logikos patvirtinimas. Gali buti, jog zmogus priprates diskutuoti tik bendraminciu rate, kur argumentuoti nereikia, nes visi ir taip su visais sutinka. Arba tai gali buti
-ikiu nuostata, kad jie ir taip viska teisingai supranta. Man anksciau tokiu dalyku pasitaikydavo.
Globai, nepriimk asmeniškai. Noriu paprieštarauti apskritai (teoriškai ir praktiškai) dėl
traktavimo.
Mano požiūriu,
-gikiui "dzin", kokiame rate diskutuoti. Jis VISUR sako tai, ką galvoja. Arba gali nieko nesakyti, jei mano, kad tai beprasmiška (nepajėgūs suprasti), pvz. žmonės toje srityje diletantai, ja nesidomi, nežino netgi sąvokų. Bet šiaip "proto broliams" visada stengsis išaiškinti - kad suprastų.
Don Kichotas paprastai diskutuoja netgi su tiesioginiu viršininku. Žinoma, iš pačių geriausių intencijų, tikėdamasis supratimo (kartais - naiviai)...
Pasekmės atitinkamos (pagal viršininko tipą)...
Tą diskutavimą - KAIP diskutuoja - aš traktuočiau pagal greta su
esantį aspektą. Suprantama, Maksimas, Donas, Žukovas, Robas diskusijoje taikys skirtingą taktiką, įvairiai laviruos tarp argumentų. Bet na, niekaip, neįsivaizduoju iš jų neargumentavimo...
Dar dėl
"jie ir taip viska teisingai supranta"... Prieštarauju, kad stiprūs
-gikiai turi savyje tokią nuostatą. Mano nuomone stiprūs šio aspekto atstovai kaip tik nebijo prisipažinti, kad klydo. Beje, klysti - jiems nėra gėda (gėdisi dažniau silpnos logikos atstovai). Ir savo nuomonės nelaiko galutine (ypač jei
greta galimybių
). Tuo metu (disponuojant tokiais ir tokiais faktais) jų nuomonė tokia, tačiau jei atsiranda papildomų faktų, papildomų niuansų - nuomonė keičiama AUTOMATIŠKAI, atsižvelgiant į naują aprėpiamą visumą.
Stiprus baltalogikis jau greičiau sakys, kad jis nėra visažinis, nes ir to nežino, ir ano (kuo daugiau žinai, tuo labiau suvoki, kiek daug dar nežinai). Antraip aš nemokėčiau paaiškinti jų žingeidumo, imlumo naujoms žinioms, domėjimosi naujovėmis... Nebūtų motyvacijos gilintis, jei manaisi viską ir taip žinąs...
Dar vienas argumentas - stiprūs baltalogikiai suvokia ne tik logikos normas, jie suvokia ir SITUACIJĄ. Visko žinoti - neįmanoma. Pvz. aš nieko nenutuokiu toje srityje, bet užtat esu savo srities asas. Ir man visiškai negėda, kad kažko nežinau. Žinoti ir nežinoti - tai juk taip NATŪRALU kiekvienam!
P.S. Aš bijausi diskutuoti apie jausmus, santykius. Čia turiu
savo tiesą (suprantu, kad beapeliacinę). Ir jaukiau jaučiuosi su bendraminčiais, kurie neprašo argumentuoti... Labai jautriai reaguoju (skaudžiai užsigaunu), jei mano jausmai nagrinėjami, preparuojami - ir tik jau apsaugokit nuo kaltinimų, kad jie "neteisingi" ar "negeri", "netinkami"... Jie juk MANO!!! Į MANO PASAULĮ negali būti kėsinamasi - tai tolygu jo griovimui, agresijai prieš mane pačią.
Va taip aiškinu savo "skaudžiosios" jutimą...