http://socionics.wiki-wiki.ru/socionics-wiki/index.php/Модель_Т
Modelis ТIš projekto Socionika-viki
V.L.Talanov
Trumpas modelio «Т» (fiziologiškai traktuojamo informacinio metabolizmo modelio žmogaus psichikoje) išdėstymasŠalia socionikoje tradicinio А. Augustinavičiūtės modelio (modelio «А») išvystymo pasiūlytas psichofiziologinis modelis «Т», naudojantis nе 8, bet tik 4 psichines К. Jungo funkcijas, tačiau čia kiekviena funkcija apibūdinama ne socionine «spalva», o iš karto dviem parametrais: sužadinimo ir slopinimo slenksčiais. Programinė ir mobilizacinė funkcijos yra nepusiausvyros ir turi skirtingą slenksčių aukštį sujaudinimo ir slopinimo kanaluose, kūrybinė ir kontaktinė funkcijos pusiausvyros ir turi vienodus sužadinimo ir slopinimo kanalų slenksčius. Modelis siūlo kai kurių diferencinės psichologijos, psichofiziologijos ir socionikos problemų sprendimą, pastarosios rėmuose gerai aprašo ir paaiškina tarptipinius santykius, funkcijų tarpusavio sąveiką IMTipo viduje ir eilės Reinino požymių turinį. Modelis perimtas iš socioninio modelio «А» ir jį išvysto, yra patvirtinamas Reinino požymių turinio užpildymu, paprastas suvokti ir pritaikyti, susieja į aiškesnį ir ventisą paveikslą socionikos, diferencinės psichologijos, psichofiziologijos ir ANV (aukštesniosios nervinės veiklos) fiziologijos faktus, paaiškina daugelį psichologinių ir socioninių dėsningumų, tame skaičiuje sunkiai išvedamus iš modelio «А»; jis taip pat numato naujus dėsningumus. Šalia to, modelis išsprendžia senas ANV fiziologijos problemas atsiradusias dar Pavlovo-Teplovo-Nebylicino mokslinės mokyklos tyrinėjimuose. Pilnoje modelio versijoje papildomai prie funkcijų parcialinių slenksčių nurodomos vienodos visoms funkcijoms bendros individo sužadinimo ir slopinimo stiprumo-silpnumo savybės. Bendras sužadinimo slenkstis nusako, kuri iš keturių funkcijų bus programinė. Bendras slopinimo slenkstis nustato IMTipo akcentuaciją. Ekstraversija ir ekstra-tipiškumas modelyje išskiriami ir parodomi kaip priešingos savybės, pirmasis (individui visumoje arba jo atskiroms funkcijoms) atitinka aukštus sužadinimo slenksčius, antrasis – žemus slopinimo slenksčius. Vertiškumas ir pirmųjų dviejų funkcijų sužadinimo slenksčių aukštis sutampa su individo vertiškumu, paskutiniųjų dviejų – yra jam priešingi; ekstra- arba intratipiškumas atitinka visuotinai priimtą socioninę funkcijų «spalvą» (keturios funkcijos ekstratipiškos, t.y. turi žemus slopinimo slenksčius).
Raktiniai žodžiai: socionika, psichofiziologija, psichofizika, ANV fiziologija, psichologiniai tipai, nervų sistemos savybės, asmenybės modelis, ekstraversija.
Kaip ir kodėl sukurtas modelis «Т» Modelis «Т» pirmąkart paskelbtas V.L.Talanovo moksliniame pranešime 2006 metų rugsėjo 18, 20 ir 22 dienomis Kijeve XXII Tarptautinėje socionikos konferencijoje (konferencijos programoje pranešimas buvo pavadintas «Socioninių požymių «konstruktyvistai-emotyvistai», «taktikai-strategai», «nuolaidūs-atkaklūs» ir «nerūpestingi-apdairūs turinio užpildymas ir fiziologinė interpretacija », tačiau pagal turinį išėjo už pavadinmo ribų). Į žurnalą «Socionika, mentologija ir asmenybės psichologija» 2006 m. spalio mėnesį buvo nusiųstas autoriaus straipsnių ciklas su naujo siūlomo socioninio modelio detaliu išdėstymu, nagrinėjimu ir eksperimentiniu pagrindimu.
2000-aisiais metais autorius susipažino su socionika ir buvo sužavėtas ja – kaip psichologine tipologija, adekvačiausiai atspindinčia (ir paaiškinančia!) žmonių skirstymą į psichologinius tipus. Papirko tarptipinių santykių teorija, išskirtinai atsiradusi būtent Aušros Augustinavičiūtės socionikoje ir patenkinamai paaiškinanti santykius, susiklostančius tarp žmonių įvairių psichologinių tipų. Susižavėjimo jausmas bėgant laikui nepraėjo, bet atėjo ir supratimas, kad savo laiku Aušros Augustinavičiūtės pasiūlytas ir davęs pagrindus socionikai kaip psichologinio mokslo krypčiai, socioninis modelis «А» yra ne be trūkumų. Priminsime kai kuriuos iš jų:
- Modelis «А» blogai susidoroja su Aušros į mokslą įvestų tarptipinių santykių aprašymu ir paaiškinimu. Daugelis tarptipinių santykių ypatybių, užfiksuota daugiametėje socionikų ir praktinių psichologų kolektyvinėje empirinėje patirtyje; jis ne tik vienareikšmiškai ir aiškiai nenusako, bet ir atgaliniu laiku juos paaiškina tiktai «vargais negalais» ir atvirai pritempiant.
- Tas pats trūkumas «paaiškinantis gabumus» teisingas ir Reinino požymių požiūriu. 15-kos psichologinių požymių egzistavimas, kuriuos prognozavo Aušra ir Reininas, apskritai nesusijęs su modeliu «А» (beje 11 iš jų pirmą kartą jie numatė papildydami keturis «bazinius» K. Jungo požymius), tačiau su jų turinio užpildymo prognozavimu ir paaiškinimu modelis «А» susidoroja sunkiai, nors neabejotinas turininis užpildymas kai kuriems iš papildomų 11 požymių jau visiškai patvirtintas eksperimentiškai ir šiandien mažai kam iš tyrinėtojų kelia abejones.
- Modelis «А» nėra parametrinis. Jis yra grynai kokybinis. O būtent todėl vieno informacinio metabolizmo tipo (toliau tekste – IMTipo) viduje realiai stebima psichologinių akcentuacijų įvarovė iš principo negali būti paaiškinama ir traktuojama iš modelio «А» pozicijų. Numatyti akcentuacijas, jų tipą ir charakterį jis tuo labiau negali. Lygiai taip pat, nebūdamas matematiniu požiūriu parametrinis ir todėl blogai susidorodamas su daugiau kaip dviejų objektų tarpusavio sąveikos aprašymu, modelis «А» mažai tinka prognozuoti individo įtaką santykiams ir jo informacinį metabolizmą, iš daugiau nei vieno IMTipo atstovų sudarytos mažosios grupės, pusės. Jis mažai tinka ir taip vadinamo kolektyvų «integralinio tipo» tyrinėjimo uždaviniams. Priežastis vėl gi - jo neparametriškume.
- Modelis «А» neseka iš daugiamečių (anksčiau buvusių ir dabartinių) neurofiziologijos ir galvų smegenų psichofiziologijos tyrinėjimų, niekaip nekoresponduoja su fiziologiniais nervų sistemos tipų, tipų temperamentų traktavimais, sukurtais remiantis daugybės mokslinių mokyklų (I. P. Pavlovo, B. М. Teplovo, V. D. Nebylicino, P. V. Simonovo, V. М. Rusalovo, G. Aizenko ir kt.) eksperimentais ir darbais.
- Modelį «А» Aušra Augustinavičiūtė sukūrė kaip daugiau-mažiau patenkinamą teorinį atsakymą į empirinius tarptipinių santykių stebėjimus. Šiuo požiūriu modelis «А» padarė didžiulį žingsnį į priekį palyginus su K. Jungo ir jo tyrinėtojų amerikiečių darbais. Iš esmės nebūdamas parametrinis, modelis vis dėlto kokybiškai atsižvelgė į vieną parametrą skirtingos funkcijų «spalvos» pavidalu. Kaip mes pamatysime toliau, K. Jungo funkcijos turi ne vieną nepriklausomą parametrą, o, visai tikėtina, du. Antrojo parametro nebuvimas modelyje buvo kompensuotas per dirbtinį antrojo funkcijų žiedo įvedimą. Papildomo žiedo dėka vis gi iš dalies buvo pradėta prognozuoti tarptipinius santykius (nors kartais gana pabrėžtinų ir dirbtinių paaiškinimų pagalba). Vardan to sudėta auka tapo kiekvienos «jungiškos» individo funkcijos vienovė. Pet trisdešimt socionikos egzistavimo metų praktikuojantys socionikai prie šios aplinkybės tarsi priprato, bet daugeliui teoretikų ir ypač gretutinių sričių specialistams funkcijų «susidvejinimas» iki šių dienų atrodo grynai dirbtinis metodas, modelį «А» smarkiai nuvedantis į šoną nuo realybės aprašymo. Ir daug kas moksle seniai rodo, kad šita kritika teisinga.
Dėl išvardintų priežasčių autorius stengėsi išeiti už modelio «А» ribų ir rasti tokį teorinį empirinių socionikos dėsnių paaiškinimą, kuris neturėtų išvardintų trūkumų.
Modelis «Т» yra pakankamai paprsta ir akivaizdi tokio naujo aiškinimo versija. Tarp kitko, jis iš tikrųjų pasirodo besantis vaizdesnis už modelį «А» ir pasižymi, sprendžiant iš visko, aukštesne prognostine geba: daugelį socioninių dėsningumų jis paaiškina logiškai lengvai ir visai vienareikšmiškai, praktiškai «ant pirštų», be papildomų prielaidų ir «pritempimų». Jeigu nebus surasti jam prieštaraujantys eksperimentiniai faktai (autorius kol kas jų nerado), tai psichofiziologinio modelio pritaikymas galėtų iš esmės palengvinti praktinį socionikos panaudojimą, validizavęs ją kaip discipliną, stovinčią ant gamtamokslinių pagrindų. Taip pat reikia pastebėti, kad modelis «Т» nusako eilę dėsningumų ir faktų, iki tol arba apskritai nežinomų, arba žinomų empiriškai, bet neturinčių teorinio pagrindimo.
Pavyzdžiui, jeigu modelis «А» pateikė funkcijų tvarką žiede kaip tam tikrą «pradinę duotybę», tai naujasis modelis motyvuoja ir paaiškina šią tvarką fiziologinių dėsnių požiūriu. Svarbu, kad modelis siūlo savo būdą iššifruoti tą dvilypumą, kuris socionikoje seniai pastebėtas socioninės ekstraversijos ir taip vadinamos socioninių funkcijų «vertinės spalvos» sąvokoje (dėl ko ekstraversijos «akstinu» ir buvo įvesta sąvoka «ekstratipiškumas») – naujasis modelis išskiria šias sąvokas, duodamas savo traktavimą kiekvieno iš jų turiniui. Modelis gali būti naudingas ne tiktai socionikams ir psichologams, bet ir psichofiziologams. Kai kurias problemas, kurios buvo iškeltos psichofiziologijoje ir aukštesniosios nervinės veiklos fiziologijoje, bet taip ir nebuvo išspręstos XX šimtmetyje, modelis padaro «skaidresnėmis». Pavyzdžiui, jis nusako, kokiais atvejais psichofizinių slenksčių koreliacija su ekstraversija eksperimente gali gautis teigiama, o kokiais – neigiama. Belieka tiktai patikrinti šias prognozes.
Tai kame gi modelio «Т» esmė? Iš pradžių pateiksime supaprastintą jo paveikslą, kuris, jau gana sėkmingai paaiškina žinomus socionikos faktus ir dėsningumus.
Modelio «Т» struktūraV. D. Nebylicino psichofiziologinės mokyklos darbuose buvo išnagrinėta analizatorių parcialinių slenksčių sąvoka. Yra žemasis slenkstis, signalo užfiksavimo slenkstis, ir yra aukštasis slenkstis, peržengus jį ir atsakymo tikimybė, ir intensyvumas krenta. Tarp jų išsidėsto optimalaus reagavimo zona. «Silpno signalo» turėtojams ji išsidėsto žemo intensyvumo signalų srityje, «stipraus signalo» - aukšto intensyvumo signalų srityje. Tokiu būdu, kiekvieno analizatoriaus sužadinamasis įėjimas turi filtrą, orientuotą į tam tikrą signalų intensyvumo diapazoną. Tas pat susiję ir su slopinimo įėjimu – jo įeinamasis filtras taip apt turi savo pralaidumo juostą su savarankišku ir nepriklausomu nuo sužadinimo įėjimo nusatymu.
Jeigu analizatoriaus sąvoką pakeisime jungiškos psichinės funkcijos (logikos, etikos, intuicijos, sensorikos) sąvoka, tai gausime, kad kiekviena iš keturių funkcinių sferų yra apibūdinama per dviejų įeinančiųjų filtrų kombinaciją, o būtent sužadinančiame ir slopinančiame kanale. Filtrų «parciališkumas», arba, paprasčiau, «dalinumas» reiškia, kad jų specifinė pralaidumo juosta būdinga tiktai tai funkcinei sferai – kitoms trims psichinėms funkcijoms filtrų charakteristikos (aukšta arba žema pralaidumo juosta) gali būti visiškai kitokios.
Kiekvienos funkcijos siunčiamųjų signalų diapazonas atitinka jos sužadinančio įeinamojo filtro nustatymą – arba aprioriškai numanoma, kad funkcija, pirma, atsako maždaug tokio paties intensyvumo signalais, kuriuos priima savo įėjime, ir, antra, funkcijos sukuriami signalai, dėl atgalinio ryšio, privalo būti jos pačios ir girdimi, o todėl savo dydžiu jie taip pat turi atitikti įeinančiojo filtro nustatymus.
Manoma, kad funkcija yra plastiška, lanksti, gerai reguliuojama ir valdoma, jeigu jos sužadinamojo ir slopinamojo filtrų pralaidumo juostos vienodos (tai atitinka nervų sistemos «pusiausvyrumo» sąvoką). Šiuo atveju pačios funkcijos išeinantys signalai gali būti jai kaip sužadinantys, taip ir slopinantys, tai yra sugebantys atlikti jos savireguliaciją. Gi jeigu sužadinantys ir slopinantys slenkstiniai filtrai yra nesuderintame aukštyje, tai funkcija blogiausiu atveju tampa inertiška, rigidiška, nelanksti ir nepaklusni, kartais iki pat įkyrumo, - gi geriausiu atveju jos darbas atitrūksta nuo sąmoningo valdymo ir tampa tarsi nuolatiniu automatišku psichikos fonu. Kodėl taip vyksta? Todėl kad slenkstinių filtrų nesuderinimo atveju signalas, išeinantis iš funkcijos, pagal intensyvumą atitinka sužadinamajį įėjimą, bet nepraeina pro slopinančiojo įėjimo filtrą, ir todėl negali sukelti efektyvaus funkcijos slopinimo.
Pirmuoju atveju, sužadinamojo ir slopinamojo slenksčių lygybės atveju, mes kalbame apie pusiausvyrą funkciją. Antruoju atveju – apie nepusiausvirą funkciją.
Bendresniu atveju slenksčių aukščio sąvoką galima pakeisti tam tikrų laisvųjų filtrų pralaidumo juosta, ir apskritai kalbant šie filtrai netgi nebūtinai turi būti susiję su psichofizinėmis charakteristikomis, tai yra su tam tikrų analizatorių jautrumo slenksčių aukščiu. Pavyzdžiui, vietoj dviejų slenkstinių filtrų, išskiriančių silpnai persidengiančias aukšto ir žemo intensyvumo signalų juostas, galima nagrinėti filtrus, orientuotus į signalų apdorojimo specifiką dešiniuoju arba kairiuoju pusrutuliu, senąja arba naująja žieve, ergotropine arba trofotropine reguliuojamąja smegenų sistema, ir t.t. Bet visa tai – hipotetinės modelio vystymosi ir koregavimo galimybės, mes gi kol kas laikysimės paprasčiausio psichofizinio jo filtrų traktavimo, kaip slenksčių sistemos, atsirenkamai praleidžiančios per save tiktai arba aukšto, arba žemo intensyvumo signalus.
Nupiešime dabar supaprastintą ILE tipo modelį «Т» (formulė 1):
aIž aLa žSž žEa .................................. (1)Čia I – intuicija, L – logika, S – sensorika, E – etika. Funkcijų indeksai parodo parcialinių filtrų suderinimą. Kairieji
viršutiniai – funkcijos sužadinimo kanalui. Dešinieji
apatiniai – jos slopinimo kanalui. Indeksas «a» reiškia atrankinę nuostatą daugiausia į aukšto intensyvumo signalus, indeksas «ž» - į žemo intensyvumo signalus.
Funkcijų eiliškumas atitinka pirmąjį Aušros Augustinavičiūtės modelio «А» žiedą. Išsaugokime tradiciškai priimtus modelio «А» pirmojo žiedo kitų funkcijų pozicijų pavadinimus. Pirmąją funkciją vadinkime programine, antrąją – kūrybine, trečiąją – kontaktine, ketvirtąją – mobilizacine. O kaipgi su penktąja, šeštąja, septintąja ir aštuntąja funkcijomis, esančiomis antrajame modelio «А» žiede? Jų mums daugiau niekada neprireiks. Ar jų atsisakydami mes taip pat neprarandame ir informacijos apie IMTipą? Ne, neprarandame, visa informacija dabar sutelkta pirmojo žiedo funkcijų slenksčiuose. Gaunasi, kad antrasis žiedas buvo ir nereikalingas? Būtent taip, nereikalingas. Yra keturios Jungo funkcijos, ir individas jų taip pat turi lygiai keturias. K. Jungo funkcijos atgauna savo vientisumą. Bet kiekviena funkcija, remiantis savo slenksčių reiškmių kombinacijomis, gali įgauti keturias skirtingas būsenas. Konkrečiam IMTipui, o vadinasi ir konkrečiam individui, aktualizuojasi tiktai viena iš šių galimų būsenų.
Jeigu funkcija gali būti keturiose skirtingose būsenose, o ne dviejose, kaip numatė modelis «А» (koduodamas dvi skirtingas jos reikšmes skirtinga spalva), tai funkcijos būsenai užkoduoti dviejų spalvų mums jau nepakaks. Todėl spalvos iš viso atsisakysime, ir funkcijų būsenas koduosime tiktai jos slenkstinių filtrų nustatymo indeksais. Tiktai atsiminsime, kad ankstesnė juoda funkcijų spalva visada, visais atvejais atitiks slopinamąjį (tai yra dešinijį
žemesnijį) indeksą «ž», o balta spalva – slopinamąjį indeksą «a». Ankstesnės juodosios modelio «А» funkcijos – tai tos, kurios turi žemus slopinimo slenksčius, jas efektyviai slopina bet kurie įeinantys žemo intensyvumo signalai. Ateityje tokias funkcijas vadinsime ekstratipiškomis. Baltąsias funkcijas atsirenkamai slopina daugiausia aukšto intensyvumo signalai, «numuša», perjungia ir kontroliuoja tokių signalų veikimas,– jas vadinsime intratipiškomis.
O štai sužadinimo slenksčiai su funkcijų spalva niekaip nesusiję. Bet užtat jie būtinai vienodi pirmosioms dviems IMTipo modelio funkcijoms. Visiems IMTipams-ekstravertams pirmųjų dviejų funkcijų sužadinimo slenksčiai lygūs «a», kas reiškia aukšto intensyvumo signalų pirmenybiškumą sužadinimo kanale. Priešingai, intravertų kaip programinės, taip ir kūrybinės funkcijos sužadinamasis kanalas orientuotas į žemą įeinančių signalų intensyvumą.
Ekstravertinėmis funkcijomis vadinsime tas, kurių sužadinamasis kanalas suderintas į aukštą intensyvumą, ir intravertinėmis tas, kurių sužadinamasis kanalas orientuotas į žemą intensyvumą.
Kaip matome, ekstraversijos-intraversijos ir ekstratipiškumo-intratipiškumo sąvokos atsiskyrė viena nuo kitos, tapo nepriklausomomis. Pirmoji susijusi su sužadinamojo kanalo slenksčiais, antroji – su slopinamojo kanalo slenksčiais. Funkcijų spalva pasirodė besanti susijusi tiktai su slopinamuoju kanalu. Užtat abi funkcijos, esančios arti eiliškumo pradžios, tai yra programinė ir kūrybinė, pasirodė besančios visiškai vienodos sužadinamųjų kanalų nustatymo požiūriu. Abi jos tuo pačiu metu bus (ir, priklausomai nuo savo sužadinamojo slenksčio aukštumo, nuo šiol vadinsis) arba ekstravertinėmis, arba intravertinėmis.
Dabar pereikime prie funkcijų pusiausvyrumo-nepusiausvyrumo nagrinėjimo. Pirmoji ir ketvirtoji bet kurio IMTipo funkcijos visada bus nepusiausvyros, tai yra turės skirtingus sužadinamojo ir slopinamojo slenksčių indeksus. Kūrybinė ir kontaktinė funkcijos, priešingai, apibūdinamos sužadinamųjų ir slopinamųjų slenksčių tolygumu (tai yra atitinkamų slenkstinių filtrų nustatymų vienodumu) ir yra pusiausvyros. Pirmųjų dviejų funkcijų sužadinamasis slenkstis vienodas ir lygus «a» (aukšto intensyvumo signalai) ekstravertiškiems IMTipams, o intravertniams IMTipams visada lygus «ž». Likusių dviejų funkcijų, trečiosios ir ketvirtosios, sužadinamųjų slenksčių reikšmės būtinai bus priešingos, negu dviejų pirmųjų (tai yra «ž» ekstravertams ir «a» intravertams). Gi kas dėl slopinamųjų slenksčių (dešinieji indeksai prie funkcijų), tai jie būtinai kaitaliojasi pereinant prie kiekvienos sekančios funkcijos, kas ir užtikrina dviejų viduriniųjų modelio funkcijų pusiausvyrumą ir pirmosios ir paskutiniosios nepusiausvyrumą.
Išnagrinėkime šias nesudėtingas taisykles sudarydami modelį «Т», pavyzdžiui, LII tipui. Jo funkcijų eiliškumas: L I E S (logika, intuicija, etika, sensorika). LII intravertas, todėl sužadinimo (kairieji) indeksai turi turėti «ž» reikšmes. Pirmosios funkcijos slopinimo slenkstis būtinai turi būti kitoks, negu sužadinamasis (vadinasi, turi būti lygus «a»), o toliau slopinimo slenksčiai turi kaitalioti savo reikšmes. Galutinai LII tipui gauname:
žLa žIž aEa aSž .................................. (2)Dvi būtinas ir pakankamas modelio sukūrimo taisykles mes suformulavome:
- Ekstravertams aukšti pirmųjų dviejų funkcijų sužadinamieji slenksčiau ir žemi — dviejų paskutiniųjų, intravertams atvirkščiai.
- Funkcijų slopinamųjų slenksčių aukštis kaitaliojasi, beje pirmosios funkcijos slopinamasis slenkstis yra priešingo aukščio negu jos sužadinamasis slenkstis, — šios taisyklės rezultate pirmoji ir paskutinioji funkcijos yra nepusiausvyros pagal savo sužadinamųjų ir slopinamųjų slenksčių (slenkstinių filtrų) aukštį, o dvi viduriniosios yra pusiausvyros.
Iš kur imamos pačios šios taisyklės? Jos nėra nei spėliojimas, nei atradimo rezultatas. Jos tiesiogiai ir logiškai vienareikšmiškai išplaukia iš eksperimentinių duomenų apie socioninių požymių konstruktyvistai-emotyvistai, taktikai-strategai, nuolankieji-atkaklieji, nerūpestingieji-apdairieji turinio užpildymą. Neusutodamas ties tuo ypač detaliai, nurodysiu, kad mūsų tyrinėjimuose buvo nustatytas etikos nepusiausvyrumas (vadinasi, jos sužadinamojo ir slopinamojo slenksčio nevienodumas) ir logikos pusiausvyrumas (vadinasi, slenksčių vienodumas) konstruktyvistų poliuje, o emotyvistų poliuje – atvirkščiai. Analogiškai, taktikai pasirodė nepusiausvyri pagal intuiciją ir pusiausvyri pagal sensoriką (strategai — atvirkščiai). Nerūpestingieji pasirodė «žemų signalų specialistai» (žemi sužadinamieji slenksčiai) pagal sensoriką ir «aukštasignaliniai» — pagal intuiciją, o apdairieji — atvirkščiai. «Nuolaidieji» pasirodė «aukštasignaliniai» pagal logiką ir žemasignaliniai — pagal etiką, o «atkaklieji» — atvirkščiai. Jeigu visus šiuos eksperimentinius faktus palygintume vienoje lentelėje, tai iš jos ir gautume vienareikšmiškai neginčijamas visas aukščiau pateiktas funkcijų slenksčių aukščio kaitaliojimosi taisykles.
Kuo mums padeda prie kiekvienos IMTipo funkcijos nupiešti jos sužadinamieji ir slopinamieji slenksčiai? Kaip jie paaiškina funkcijų tarpusavio sąveiką IMTipo viduje, kaip padeda paaiškinti Reinno požymių turinį, kaip paaiškina tarptipinius santykius?
Išnagrinėsime šiuos klausimus iš eilės.
Fukcijų tarpusavio sąveika IMTipo viduje Kaip iš formulės
(1), taip ir iš formulės
(2) vienodai gerai matyti, kad pirmoji ir antroji funkcijos pagal savo sužadinamąjį kanalą abipusiškai stimuliuoja viena kitą – jos turi vienodus sužadinamojo kanalo nustatymus, o išeinantieji signalai, kuriuos sukuria kiekviena funkcija, turi būtent tą patį intensyvumą, kaip ir sužadinamojo kanalo nustatymas. Todėl programinė ir kūrybinė funkcijos yra tarpusavyje susijusios pagal sužadinimo kanalą, pagal šį kanalą patenka į abipusį teigiamą rezonansą. Kas dėl slopinamojo kanalo, tai jo nustatymas pirmojoje ir antrojoje funkcijose skirtingas. Programinė funkcija gali savo siunčiamuoju signalu (priminsime, pagal intensyvumą lygiu įeinančiojo filtro nusatymui) slopinti antrąją, kūrybinę funkciją, o kūrybinė funkcija savo siunčiamuoju signalu programinės slopinti negali. Prie ko tai priveda? Pirma, prie to, kad individo programinė funkcija dirba ir yra užimta daugiau laiko, negu kūrybinė funkcija. Antra, prie to, kad programinė funkcija yra užsakovas ir valdantysis elementas kūrybinės funkcijos atžvilgiu, o ši yra tiktai paklusnus ir pavaldus, lengvai valdomas elementas.
Analogiškas tarpusavo santykis trečiosios (konktaktinės) ir ketvirtosios (mobilizacinės) funkcijų poroje. Mobilizacinė funkcija nepusiausvyra ir gali valdyti kontaktinę funkciją, šioji gi tokio atsakomojo valdymo realizuoti niekaip negali. Užtat ir kontaktinė, ir mobilizacinė funkcijos savo siunčiamaisiais signalais gali slopinti programinę funkciją. Todėl, kada mobilizainės ir kontaktinės fukcijos pora pradeda «kalbėti», programinė funkcija laikinai nutyla. O štai kūrybinė funkcija tuo metu neslopinama ir gali tęsti savo darbą. Analogiškai programinės ir kūrybinės funkcijų poros darbo metu prislopinama ketvirtoji ir paskutinė pagal numeraciją mobilizacinė funkcija (jos slopinamojo įėjimo filtras atitinka filtrų nustatymus sužadinamuosiuose programinės ir kūrybinės funkcijų įėjimuose, todėl jis praleidžia per save jų sukurtus siunčiamus signalus, kas sukelia atsakomąjį mobilizacinės funkcijos slopinimą).
Kokia pora dirba dažniau? Pirmoji, tai yra programinės ir kūrybinės funkcijų pora. Jos aukštasignaliniai (ILE atveju) įeinamieji slenksčiai atitinka individo bendrą aukštasignalinį įeinamąjį filtrą, privalomą ekstravertams. (Bendrieji, o ne parcialiniai įeinamieji filtrai bus detaliau išnagrinėti skyriuje apie pilną modelį «Т»). Gi žemasignalinė antrosios funkcijų poros (mobilizacinės ir kontaktinės) įeinamųjų filtrų pralaidumo juosta sueina į prieštaravimą su ekstravertiško individo aukštasignaliniu bendro įeinanmojo filtro nustatymu sužadinimo kanale, o tai sumažina atitinkamų funkcijų atsakomosios reakcijos tikimybę, todėl atsakydamos į išorinius signalus laiko atžvilgiu jos vidutiniškai įsijungia rečiau ir dirba mažiau.
Dar kartą: koks rolių pasiskirstymas kiekvienos funkcijų poros viduje? Pirmojoje poroje pagal savo slenksčius (sužadinamąjį ir slopinamąjį) žymiai smarkiau nepusiausvyroje yra programinė funkcija, ir ILE atveju tai intuicija. Jos nepusiausvyra pasireiškia tuo, kad savo pačios signalais (daugiausia aukšto intensyvumo) ji negali pati savęs efektyviai slopinti, kadangi jos slopinamasis įėjimas reikalauja žemo intensyvumo signalų. Todėl bet kuriai programinei funkcijai yra problemiška persijungti į kitą temą, iš stumti jau neaktualų dalyką ir t.t. Ir apskritai darbe jai sunku sustoti. Todėl jos vaidmuo – nuolat nerimauti, atkakliai siekti savo, be preteksto sugrįžti į tai, kas jau praeita, ir gana reikliai ir kaprizingai valdyti kūrybinę funkciją, verčiant ją iš esmės «bėgioti ten ir šen» priklausomai nuo programinės funkcijos kaprizų. Kodėl kūrybinė funkcija yra tiek paklusni ir lanksti? Todėl kad abu jos įėjimai, ir sužadinamasis ir slopinamasis, turi vienodą filtro nustatymą. Don Kichoto atveju – nustatymą į aukšto intensyvumo signalus. Todėl, pirma, kūrybinė funkcija yra gerai ir lengvai valdoma «savo viduje», - savo pačios signalais ji geba save prislopinti, lengvai keisti savo kryptį, savo darbo temą. Antra, abu jos įėjimai, ir sužadinamasis ir slopinamasis, yra lengvai pasiekiami aukšto intensyvumo signalų iš ILE programinės funkcijos išėjimo – dėl šios priežasties programinė funkcija, pati sau (dėl savo nepusiausvyrumo) inertinė ir rigidinė, gauna priėjimą prie operatyvaus kūrybinės funkcijos valdymo (jos sužadinimo, slopinimo, nukreipimo, perkreipimo ir t.t.). Gi kūrybinė funkcija savo signalais geba paveikti tiktai programinės funkcijos sužadinamąjį įėjimą, kuo ją pastoiai papildomai stimuliuoja ir tuo pačiu palaiko jos dominuojantį vaidmenį.
Apskritai, tiksliai toks pat paveikslas susiklosto ir mobilizacinės ir kontaktinės funkcijų poroje, kur nepusiausvyra mobilizacinė funkcija taip pat vaidina «užduodančios toną» vaidmenį. Tačiau šios antrosios funkcijų poros darbas dėl jos neatitikimo individo bendram įeinančiam pagal sužadinimą slenksčiui atsakant į išorinę stimuliaciją prasideda žymiai rečiau. Be to, jos įsijungimas į darbą reikalauja specialios adaptacinės įtampos ir todėl greitai sukelia nuovargį.
Išnagrinėsime dar ir galimus konkurencinės tarpusavio sąveikos tarp vieno nalumo (tai yra arba intuicijos ir sensorikos poroje, arba logikos ir etikos poroje) funkcijų atvejus. Tarkime, kad dirbančios LII kūrybinės intuicijos fone staiga «įsižiebs» (pavyzdžiui, atsakant į išorinį signalą) mobilizacinės sensorikos veikla. Dviejų signalų – iš kūrybinės ir iš mobilizacinės funkcijos – konkurencijoje neišvengiamai laimi kūrybinės funkcijos signalas, kadangi jis laisvai praeina pro mobilizacinės funkcijos slopinamojo filtro kanalą. Gi priešinga kryptimi slopinimas nevyksta, ir todėl atsitiktinis mobilizacinės funkcijos «blyksnis» greitai nuslopinamas intensyviai dirbančios kūrybinės funkcijos ir pranyksta. Kitaip reikalai susiklosto esant signalų iš pograminės ir iš kontaktinės funkcijų konkurencijai. Čia, nežiūrint į dominuojančią programinės funkcijos padėtį, kovoje laimės sporadiškai «įsižiebiančios» kontaktinės funkcijos signalas, kadangi jis geba slopinti ir laikinai atjungti programinę funkciją (žr. į jų slenksčius!). Gaunasi tokia bendra taisyklė: vienų namų nalumo dviejų funkcijų konkurencijoje laimi labiau pusiausvyros funkcijos signalas (tai yra kontaktinės arba kūrybinės). Matyt, tai gana svarbi aplinkybė. Dėka to aktyvacijai (laikas nuo laiko) atsiranda galimybė pereiti iš pradžių iš pirmos funkcijų poros į trečiąją kontaktinę funkciją, o paskui, per ją – ir į mobilizacinę funkciją. Taigi, LII atveju paprastai dominuoja porinis logikos ir intuicijos darbas, kur intuicija užtikrina uždavinių sprendimą, kuriuos formuluoja logika. Tačiau etiniai samprotavimai ir įvykiai gali aktyvuoti etikos ir sensorikos porą, tai LII gali sukelti gana ilgus, pirmapradiškai etiškai motyvuotus, susikoncentravimo į sensorinį pasipriešinimą ir atoveiksmį epizodus.
Kontaktinės ir mobilizacinės funkcijų poros darbas deja po savo pradžios negali ilgai tęstis: pirma, jų darbas greitai išsieikvoja; antra, bet koks eilinis kūrybinės funkcijos «blyksnis», savo ruožtu, slopina mobilizacinės funkcijos darbą, po to vėl aktyvuoja programinę funkciją ir sugrąžina informacinį metabolizmą «į savo ratą», tai yra prie dominuojančio ir surišto programinės ir kūrybinės funkcijų porinio aktyvumo.
Taigi, pagal modelį «Т», funkcijų ketvertukas suskyla pagrindinai į dvi poras. Kada dirba programinės ir kūrybinės funkcijų pora, mobilizacinė funkcija slopinama, o kontaktinė geba funkcionuoti, bet priima pagrindinai išorinę, pašalinę informaciją. Kada dirba tarpusavyje susijusi mobilizacinės ir kontaktinės funkcijų pora, slopinama programinė funkcija, o kūrybinė išsaugo gebėjimą apdoroti «pašalinius» signalus (pavyzdžiui, LII atveju, suvokti kitų žmonių vaizduotės produkciją). Kontaktinė funkcija yra ta grandis, kurios pagalba programinės funkcijos sužadinimą gali slopinti ir laikinai pakeisti mobilizacinės funkcijos sužadinimas. Gi per kūrybinę funkciją šis sužadinimas paskui vėl geba sugrįžti į programinę funkciją, atstatydamas jos dominuojantį vaidmenį.
Ar ką tik modelio «Т» pagrindu atliktas aptarimas duoda naujos informacijos apie psichinių funkcijų sąveiką? Kai kurios iš aukščiau padarytų išvadų socionikoje jau žinomos kaip gerai patikrinti empiriniai faktai, kai kas neabejotinai yra nauja, ir gali pasirodyti netikėta bei prašyti įprasminimo ir papildomo patikrinimo bandymais. Tačiau svarbu tai, kad visi aprašyti funkcijų tarpusavio sąveikos dėsningumai grynai teoriškai išvedami iš fiziologinio modelio «Т», tuo pačiu įrodant jo mokslinį prognostinį gebėjimą, tuomet kai iš modelio «А», pasižyminčio tiktai demonstracinėmis savybėmis, neišvedami nei čia aprašyti dėsningumai, nei kokie nors kiti. Taigi, netgi visuotinai priimtas programinės ir kūrybinės funkcijos «suporavimas» modelyje «А» ne įrodomas, o postuluojamas, ir šių funkcijų išsidėstymas modelyje «А» viename horizontaliame bloke (tuo pat metu suteikiant horizontaliems ir vertikaliems blokams tam tikrą ypatingą prasmę) tiktai grubiai, be detalių ir be prognostinių pasekmių iliustruoja šį jo postulatą, ir ne daugiau.
Požymis "demokratai-aristokratai" Svarbi išvada, kurią reikia padaryti iš pateikto samprotavimo, ta, kad kiekviename žmoguje atstovaujamos ne atskiros funkcijos, o tampriai sukibusios
funkcijų poros, be to kiekviena pora atitinka vieną ir priešingų socioninių klubų. Taigi, ir ILE, ir LII kaip dominuojančią porą turi tyrėjų klubo funkcijas, o kaip subdominuojančią porą - socialų klubo funkcijas. Užtat praktikų klubo ir humaniratų klubo funkcijų poros jiems sunkiai pasiekiamos, gali realizuotis tiktai su daug energijos sanaudų reikalaujančia adaptacine įtampa, nukreipta į dirbtinį ir laikiną slenksčių aukščio pertvarkymą. Šitas porinis funkcijų atstovavimas suartina tarpusavyje visus vienos kvadros IMTipus, o taip pat tarpusavyje pirmąją ir trečiąją, antrąją ir ketvirtąją kvadras, sudarydamas pagrindą požymiui «demokratai-aristokratai». Demokratai – tai tie MTipai, kurių funkcijos pagal rezonansinio sąryšio laipsnį skirstomos į logines-intuityvias ir etines-sensorines poras. Aristokratai - tai tie IMTipai, kurių funkcijos darbe grupuojasi kitaip, sudarydamos etines-intutyvias ir logines-sensorines poras. Tarp kitko, kas gali parodyti šio požymio polių turinio savybių skirtumą? Žinoma, kad demokratų poliaus IMTipai labiau individualistai, o «aristokratai» labiau atsidavę grupinėms vertybėms, - tai patvirtina ir paties autoriaus duomenys. Galimas paaiškinimas glūdi keturių Jungo funkcijų priskyrime skirtingoms signalinėms sistemoms - pirmajai ir antrajai. Sensorika ir etika - funkcijos pirmosios signalinės sistemos, kuri glaudžiau susijusi su dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Logika ir intuicija - antrosios signalinės sistemos funkcijos ir yra glaudžiau susiję su kairiuoju smegenų pusrutuliu. «Demokratams» gana ilguose laiko tarpuose aktyvizuojasi židinys tiktai viename pusrutulyje (porinis logikos ir intuicijos darbas kairiajame pusrutulyje, arba porinis etikos ir sensorikos darbas dešiniajame pusrutulyje). Kartu aktyvumo židinys gali «šuoliu» persikelti iš vieno pusrutulio į kitą, kuomet porinis programinės ir kūrybinės funkcijų darbas laikinai pakeičiamas poriniu mobilizacinės ir kontaktinės funkcijų darbu. Aristokratams viskas kitaip: jiems darbas stabilus «įstrižainėje», panaudojant koloterales tarp pusrutulių (pavyzdžiui, porinis darbas logikos kairiajame ir sensorikos dešiniajame pusrutulyje, arba etikos daugiausia dešiniajame ir intuicijos daugiausia kairiajame). Matyt, nervinio sužadinimo paternas, būdingas «demokratams», yra tarsi labiau saviužtenkamas sprendžiant bet kokio, plataus rato uždavinius. Aristokratams, dėl jų neuronų aktyvumo paterno ypatumų, labiau reikalingi padėjėjai, tarnai, grupė, pasidalijant su jais darbu, funkcijomis ir pareigomis, kadangi «aristokratams» ypatingai keblūs tokie momentai, kuomet visos vienos signalinės sitemos funkcijos dirba kompleksiškai ir kartu.
Tiesa, reikia pripažinti, kad panašūs požymio «demokratai-aristokratai» turinio motyvai - tiktai hipotezė. Užtat visame, kas liečia požymių «nerūpestngieji-apdaireji», «nuolaidieji-atkaklieji», «konstruktyvistai-emotyvistai», «taktikai-strategai», «statikai-dinamikai» užpildymo paaiškinimus ir Jungo bazės požymių paaiškinimus, modelis «Т» prognozių ir šių požymių polių turinio paaiškinimo lygmenyje daro absoliučiai vienareikšmiškas išvadas.
Reinino požymių turinio aiškinimas remiantis modeliu «Т» Išnagrinėsime 1 lentelę.
1 lentelė. Modelio «Т» formulės visiems sociono IMTipams IMT........................IMTipo formulė ........ Tarptipiniai santykiai ....... Požymio «nerūpestingieji-apdairieji»
.............................(modelis «Т») .......... ILE atžvilgiu .................. polius ILE - Don Kichotas
..... aIž aLa žSž žEa ........ tapatūs
.............................. +
SEI - Diuma
............. žSa žEž aIa aLž ....... dualiniai
............................. +
ESE - Hugo
.............. aEž aSa žLž žIa ....... aktyvacijos
.......................... -
LII - Robespjeras
...... žLa žIž aEa aSž ........ veidrodiniai
......................... -
EIE - Hamletas
......... aEž aIa žLž žSa ........ socialinio užsakymo imtuvas
...... +
LSI - Maksimas Gorkis
. žLa žSž aEa aIž ....... kontroliuojamasis
.................. +
SLE - Žukovas
.......... aSž aLa žIž žEa ........ dalykiniai
............................ -
IEI - Jeseninas
......... žIa žEž aSa aLž ........ miražiniai
............................ -
SEE - Napoleonas
...... aSž aEa žIž žLa ........ superego
............................. -
ILI - Balzakas
........... žIa žLž aSa aEž ........ visiškos priešingybės
.............. -
LIE - Džekas
............ aLž aIa žEž žSa ........ kvazitapatūs
........................ +
ESI - Dreizeris
.......... žEa žSž aLa aIž ........ potencialiai konfliktiški
............ +
LSE - Štirlicas
.......... aLž aSa žEž žIa ........ socialinio užsakymo siustuvas
..... -
EII - Dostojevskis
...... žEa žIž aLa aSž ........ kontrolierius
......................... -
IEE - Hekslis
............ aIž aEa žSž žLa ........ giminiški
............................. +
SLI - Gabenas
.......... žSa žLž aIa aEž ........ pusiau dualiniai
...................... +
Iš lentelės matyti, kad visi «nerūpestingųjų» poliaus IMTpai (pažymėti pliusais) sujungti viena bendra savybe: jų sensorika turi žemus, o intuicija – aukštus parcialinius sužadinimo slenksčius. Priešingai, visų «apdairiųjų» senosrika nustatyta į aukšto intensyvumo signalus, o intuicija – į žemo intensyvumo. Kaip tai turi pasireikšti praktikoje? «Apdairiųjų» silpnasignalė intuicija paskatina juos reaguoti į pačius silpniausius vidinius intuityvius impulsus, iš čia ir truputį liguistas, su lengvai suliepsnojančio nerimo atspalviu, šios grupės IMTipų (ypač intuityvių) fantazavimas.
«Nerūpestingųjų» vaizduotei tenka įveikti aukštus startinius slenksčius, jų fantazija reikalauja stiprių, intensyviai sužadinančių signalų. Iš čia įvairiems jų poliaus IMTipams bendras pomėgis į avantiūras, jaudinančius nuotykius ir vaizduotę žadinančias padidintos rizikos situacijas. Sensorikos sferoje viskas atvirkščiai: «nerūpestingieji» pasirodo esą silpnų signalų specialistai, o «apdairieji» - stiprių, aukšto intensyvumo signalų. Iš čia išplaukia «nerūpestingųjų» - pastabumas, padidintas jautrumas nemaloniems skausmo pojūčiams ir apskritai silpniems vidiniams organizmo signalams («princesės ant žirnio» kompkeksas), aukštas skiriamasis kalbos klausos jautrumas, jautri uoslė, pirmenybės atidavimas profesijoms, kur svarbus jautrumas mažiems sensoriniams poslinkiams ir niuansams, bet užtat kur staigūs sensoriniai poslinkiai aplinkoje vyksta retai, ir t.t. «Apdairiesiems» sensorikos plotmėje viskas atvirkščiai: kebli mažų sensorinių poslinkių kontrolė (todėl keblus ir rašysenos braižo kontroliavimas), aukštas atsparumas skausmui, silpnas sensoriniu atžvilgiu monotoniško darbo ir sensoriškai-monotoniškos informacinės aplinkos toleravimas, pažymėtinas ryškių spalvų ir staigių netikėtų sensorinių suvokimo poslinkių pomėgis, ir t.t. Tą, kas pasakyta apie požymio polių turinį, patvirtina eksperimentų rezultatai. Tampa suprantamas ir pavadinimo, kurį požymio poliams davė Aušra, pateisinimas, bet su išlyga: «nerūpestingieji» nerūpestingi tiktai intuityvioje sferoje, sferoje to, kas gali būti, bet dar neįvyko, o sensorinėje sferoje kaip tik smulkmeniškai kaprizingi ir išrankūs.
Su «nuolaidžiaisiais-atkakliaisiais» viskas yra analogiškai, bet dviejų kitų funkcijų: logikos ir etikos opozicinio jautrumo rėmuose. Nuolaidieji turi jautrią, silpnasignalinę etiką. Pavyzdžių tam yra daug, čia tik nurodysime, kad «nuolaidieji» gana sunkiai perneša trumpą psichologinio ir fizinio bendravimo distanciją su jos aukšto intensyvumo etiniais signalais: nemėgsta minios, nemėgsta, kuomet žvilgčiojama į knygą jiems per petį, neperneša, kuomet pokalbio metu juos griebia už sagos ir pan. Jų logika, atvirkščiai, stipriasignalinė, ji mėgsta visumą, o ne dalį, jai, pavyzdžiui, labiau patinka derinti dokumentų apytaką didelėje įmonėje, negu knaisiotis smulkiuose loginuose ryšiuose ir detalėse. Atkaklieji, atvirkščiai, turi silpnasignalinę logiką, orientuotą į detales, smulkmenas ir tikslius loginius ryšius smulkmenose, gi visumos ir stambių detalių nagrinėdami jie vengia arba ignoruoja. Etinėje-emocinėje plotmėje jie kartu su visu šituo yra stipriasignaliniai, mėgsta garsų juoką kompanijoje, pagyvėja tuo labiau, kuo intensyvesnė emocinė stimuliacija, lengvai susižadina emociogeniniuose įvykiuose (taigi, LII ir LSI emocinio sužadinimo atmosferoje tampa tribūnais ir oratoriais), ir pan.
«Konstruktyvistai» pagal sužadinimo ir slopinimo slenksčius turi pusiausvyrą logiką ir nepusiausvyrą etiką, emotyvistai – atvirkščiai. Loginės-motorinės sferos pusiausvyrumas, valdomumas konstruktyvistams pasireiškia jų sąlyginai geresniame prisitaikyme prie tokių profesijų, kaip šokėjas arba profesionalus sportininkas. Jie turi labiau grafologiškai valdomą braižą – vėl gi dėl motorinės pusiausvyros (motorika ir logika – artimos sferos). Užtat jie neprisitaikę prie situacijų, reikalaujančių emocinio atsparumo ir lankstaus etinio manipuliavimo. Tokios profesijos, kaip diplomatas, žurnalistas, viešas politikas daug dažniau pasirenkamos emotyvistų. Etinėje sferoje konstruktyvistams labiau būdingas susierzinimas, ūmumas ir konfliktiškumas, o loginėje sferoje jie yra gerai kontroliuojami, slopinami ir valdomi. Emotyvistai taip pat gerai kontroliuojami, slopinami ir valdomi yra kaip tik etinėje-emocinėje sferoje. Loginėje sferoje jie žymiai mažiau susivaldantys ir koreguojami, tarp kitko, jiems būdingas stengimasis siekti tikslo bet kuriomis priemonėmis ir lozungas «tikslas pateisina priemones».
«Taktikai» turi pusiausvyrą sensoriką ir blogai kontroluojamą ir silpnai valdomą intuiciją, gi strategų intuicija gerai valdoma, o štai sensorinė sfera (tame tarpe su ja susijusi biologinių poreikių sfera) – ne. Strategų sensorikos nepusiausvyrumas kartais pasireiškia jų nesantūrume biologinių poreikių klausimais: maisto, gėrimo, sekso, rūkymo ir pan. Šiais klausimais jiems sunku save kontroliuoti. Užtat jie turi gerai išreikštą nevaržomumą valdant vaizduotę. Taigi, strategai vaizduotėje lengviau iššaukia nevaržomus regimuosius, girdimuosius arba uoslės «minčių vaizdinus» pagal užsakymą. Taktikams būdinga, atvirkščiai, nesulaikomumas ir blogas kontroliavimas fantazijų sferoje, sunkumai aktualizuojant vaizduotėje «užduotus» vaizdus, savo fantazijose jie mažiau kritiški ir linkę apie savo įsivaizdavimus kalbėti kaip apie įvykusius faktus, ir pan. Jiems gi foniniu režimu išreikštas vaizduotės «automatinio» darbo klasteris, nedalyvaujant sąmoningai kontrolei ir valdymui. Užtat sensorinėje sferoje jiems sunku būti «nesulaikomiems» ir nenukrypstamai-tinkslingiems, atkakliai-rigidiškiems, tam pernelyg lanksti yra jų sensorika. Tikriausiai, todėl juos Aušra gana tiksliai pavadino taktikais, o ne strategais.
Čia duota tiktai trumpa nagrinėjamų požymių polių savybių apžvalga, bet mūsų tyrinėjimuose jie gavo ir detalesnius eksperimentinius patvirtinimus, kurie atskleidė jų esmę pagrindinai taip, kaip prognozuoja fiziologinis modelis.
Įdomesnis ir ne toks trivialus fiziologiniu požiūriu požymio «statikai-dinamikai» atskleidimas. Visų statikų racionalios, sprendžiamosios funkcijos pagal slopinimą yra stipriasignalės, o iracionalios (suvokiančiosios) funkcijos pagal slopinimą – silpnasignalės. Dinamikams, atvirkščiai, suvokiančiųjų funkcijų slopinimas atsiranda tiktai esant stipriems signalams, tuo tarpu silpni signalai efektyviai vykdo sprendžiamųjų funkcijų slopinimą.
Prie ko turi privesti šie psichofiziologiniai ypatumai?
Išnagrinėsime dinamikų suvokiančiųjų funkcijų darbą. Jų darbas bus pertraukiamas, sprendžiančiosioms funkcijoms pereinant į vertinimą, esant bet kuriems stipriems signalams. Ką reiškia stiprūs signalai suvokimo sferos viduje? Tai visai ne vien tiktai garsūs ir ryškūs signalai (bent jau, intuicijos atžvilgiu ryškumas ir garsumas visiškai praranda prasmę). Suvokimo sfera (kaip sensorinė, taip ir intuityvi) stebi pokyčius, vykstančius realių arba mąstymo vaizdinių aplinkoje. Signalo stiprumas suvokimo sferoje – tai svarbiausia įvykusio pokyčio dydis. Jeigu pokytis vyksta staiga ir šuoliškai – tai stiprus signalas. Jeigu pokytis vyksta tolygiai ir laipsniškai, mažais žigsneliais, mažais kvantais – tai silpnas signalas. Tokiu būdu, dinamikams bet kokios suvokimo funkcijos darbas nepertraukiamai vyksta toliau ir tęsiasi, kol suvokimo funkcija stebi smulkius pokyčius vaizdinių struktūroje, darydama tai lėtais ir laipsniškais laipteliais, mažais žingsneliais, mažais kvantais. Gi bet koks staigus mintyse ar realiai matomas pokytis, bet koks staigus disonansas girdimumo diapazone, bet koks pernelyg staigus tono aukščio pokytis klausos analizatoriuje, bet koks staigus vaizdinio poslinkis nutraukia nenutrūkstamą suvokimo aktą, arba iššaukdamas kokios nors vertinimo funkcijos darbą, arba paprasčiausiai keisdamas suvokimo temą ir kryptį. Todėl dinamikų suvokimas ir vyksta mažais poslinkiais, mažais žingsneliais ir mažais priaugimo kvantais, tolygiai ir beveik nenutrūkstamai – kitaip jiems vykti negali! Atvirkščiai, statikams nenutrūkstamas suvokimas galimas tiktai tuo atveju, jeigu jis arba apskritai nekintamas ir statiškai-nejudamas, arba vyksta staigiais šuoliais ir dideliais «paveikslo» poslinkiais. Gi bet kokie maži ir smulkūs pokyčiai realiai matomame arba mintyse įsivaizduojamame aplinkos paveiksle statikams greitai sukels slopinimą ir sovokimo proceso nutrūkimą. Todėl statikai NEGALI sekti tolygiai ir laispniškai vykstančių pokyčių aplinkos paveiksle, bandymas sekti tokius pokyčius slopina, nutraukia jų suvokimo funkciją (kaip sensoriką, taip ir intuiciją). Vos perdedat, utriruojant, galima teigti, kad dinamikai mato supantį pasaulį tarsi nufilmuotą kinojuostoje 64 kadrų per sekundę greičiu, kur vienas kadras beveik nepastebimai skiriasi nuo kito, tuo tarpu kai statikai suvokia supantį pasaulį kaip kinojuostą, nufilmuotą 8 kadrų per sekundę greičiu, kur greta esančių kadrų skirtumai žymiai labiau išryškėję ir akivaizdūs.
Dinaminių sprendžiančiųjų funkcijų – juodosios logikos ir juodosios etikos – sferoje viskas yra, tiesą sakant, kaip tik atvirkščiai. Šių funkcijų darbas dinamikams išlieka nenutūkstamas, kol jie turi reikalą su stambiais, didelio masto, intesnyviais signalais. Bandymas dinamiko juodąją logiką apkrauti smulkių loginių detalių, smulkių ir dalinių ryšių, nuoseklių kiekybinių priaugimų, mažos tikimybės skirtumų analize turėtų greitai privesti prie slopinimo ir loginio proceso nutrūkimo. Gi tuo tarpu darbas su didelio masto struktūromis, globaliomis idėjomis, stambaus svorio poslinkiais, kontrastiškais faktais palaikys nenutrūkstamą dinamikų loginį procesą.
Tokiu būdu, paplitęs (ir kaip matome, visumoje teisingas vaizdinys) apie dinamikų suvokimo proceso nuoseklumą ir nenutrūkstamą takumą teisingas tiktai sensorinės ir intuityvios funkcijos požiūriu. Logika ir etika savo nenutrūkstamumo palaikymui iš dinamikų reikalauja kaip tik stambių šuolių, didelių skaičių, didelių krūvių, intensyvių reikšmių ir staigių poslinkių. Tas pats iš dalies tinka ir fiziniam darbui, ir judesių koordinacijai, nes jų sfera artima logikai. Jeigu darbas reikalauja tiktai smulkių tikslių judesių, tai dairytis ir nuobodžiauti ims dinamikas. Jeigu darbas reikalauja greito ir gerai koordinuoto arbūzų ar bulvių maišų mėtymo, tai greičiau dairytis ir nuobodžiauti ims statikas.
Kiek teisingas vaizdinys, kad dinamikai apžvalginiuose testuose neva dažniau vaizduoja judesį, o statikai – sustingusius objektus? Autoriui tokios koreliacijos bandymais gauti nepavyko. Tiesą sakant, iš viso kas pasakyta tokia koreliacija niekaip ir neišplaukia. Judesys judesiui nelygus, į jį galima sudėti skirtingą prasmę: jis gali vykti ir mažais žingsneliais, ir stambiais šuoliais. Manome, kad jeigu piešiniuose vaizduojamas judesys yra labai intensyvus, tai greičiau gali atitikti statikus, negu dinamikus. Gi visiškas piešinio sustingimas vėlgi gali būti labiau charakteringas statikams. Kinofilmuose dinamikai, labiau tikėtina (bandymais nepatvirtinta) labiau mėgsta ilgus ir neskubrius planus, o statikai – trumpus planus su dažnai kadrų kaita, lenktynes, netikėtus pirotechninius efektus, staigų ekrano ryškumo pasikeitimą, ir t.t. ir pan. Bent jau, ši prielaida pasiteisina lyginant dvi kinorežisierių poras: dinamikus (ILI) А. Germaną ir А. Sokurovą ir statikus (LSI) N. Michalkovą ir S. Govoruchiną. Kieno filmai judresni ir dinamiškesni bendrai vartojama šio žodžio prasme? Žinoma, išvardintų režisierių-statikų filmai.
Hipotezės lygmenyje taip pat galima daryti prielaidą, kad aukščiau minėta analogija su kinojuosta, kurioje supantis pasaulis nufilmuotas skirtingu kadrų kaitos dažnumu, tuo pat metu turi ir realią praktinę prasmę. Būtų įdomu patikrinti, esant kokiam maksimaliam poslinkio «kvantui» tarp gretutinių judančio animacinio žmogeliuko (arba svyruojančios švytuoklės) atvaizdų statikams ir dinamikams įvyksta iliuziškai-nepertraukiamo judėjimo suvokimo «nutrūkimas», pasikeisdamas į jaučiamus šuoliškus objekto persikėlimus. Galima daryti prielaidą, kad dinamikams «nutrūkimas» jaučiant nepertraukiamą judėjimą turi vykti esant mažensiam judėjimo kvanto dydžiui. Jeigu taip ir atsitiktų, tai būtų nepriklausomas eksperimentinis modelio «Т» patvirtinimas.
Prisijungti
DUK
Ieškoti
