Socionikos forumas

Dabar yra 28 Kov 2024, 23:36

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Socioninė žmogaus prigimtis
StandartinėParašytas: 24 Rgs 2008, 23:10 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Socioninė žmogaus prigimtis ir visuomenės asocioniškumas

Aušra Augustinavičiūtė, 1985

Žmonės skiriasi informacinio metabolizmo (IM) tipu. Tai yra tuo, kad esant kitoms lygioms sąlygoms (intelektui, išsimokslinimui, situacijai), gauna nevienodą informaciją. Šio reiškinio esmė yra ta, kad informacija, kurią žmogus gauna apie įvairius pasaulio aspektus, skiriasi suvokimo laipsniu. Jeigu, pavyzdžiui, koks nors IM tipas sąmoningiausiai suvokia informaciją pagal aspektą А ir B, o mažiausiai sąmoningai – pagal C ir D, tai samprotauti ir kitiems žmonėms patarimus duoti jis taip pat linkęs pagal aspektus А ir B. O štai pagal aspektus C ir D jis laukia patarimų iš kitų. Kitaip jo kontaktuose su aplinkiniu pasauliu atsiranda klaidų. Kitas tipas, atvirkščiai, sąmoningiau suvokia informaciją pagal supančios tikrovės C ir D aspektus, o patarimų laukia pagal aspektus А ir B.
Iš viso tokių informacinio metabolizmo (IM) tipų suskaičiuojame šešiolika. Visi kartu jie sudaro socioną.
Socionas – šešiolika vienas kitą papildančių IM tipų – mažiausias žmonijos vienetas arba visuomenės modelis miniatiūroje. Socionui būdingi visi žmogiškųjų tarpusavio santykių tipai ir visi pagrindiniai visuomenės dėsningumai, tarp jų ir socialinio progreso dėsnis.
Kame yra socialinio progreso dėsnio esmė, kokios spyruoklės dėka jis veikia? Socionas sudarytas iš keturių socialinio užsakymo žiedų, sujungtų poromis į du socialinio progreso žiedus, ir kiekviena atskira grandis t.y. kiekvienas tipas yra tokioje situacijoje, kad negali pasitenkinti pasiekimais ir nori-nenori tarnauja progresui. Kiekvienas IM tipas socione turi savo siekių idealą, kurį mes vadiname socialiniu užsakovu. Ir kiekvienas turi sekėją-gerbėją, vadinamą imtuvu. Tai ir yra vidinė sociono ir visos visuomenės vystymosi spyruoklė.
Labai panašių išvadų savo darbuose prieina ir socialiniai psichologai. L. I. Anciferova neseniai rašė: „ ... pačiuose individuose turėjo išsivystyti įgimti pagrindai, įgimtos prielaidos pastovių potraukių visuomeniniam gyvenimui, tarpindividualių asmeninių santykių nustatymui ir išplėstam sukūrimui ... „ [Psichologijos žurnalas, 1982, Nr. 2, p. 8]. Mes žinome truputį daugiau, žinom, kad šiuo įgimtu pagrindu yra socioninė žmogaus prigimtis.
Tuo pat metu socionas sudarytas iš keturių nekonfliktinių kvadrų. Kiekviena kvadra – iš aktyvuojančių viena kitą diadų. O kiekviena diada iš dualizuojančių, tai yra papildančių ir stabilizuojančių viens kitą IM tipų.
Diada – natūralus junginys, būtinas psichosomatinei žmogaus sveikatai. Nedualizuota psichika nesugeba organizuoti netgi individo būtiniausių biologinių poreikių patenkinimo. Kvadra palengvina socialinį funkcionavimą, suteikia socialinio pripažinimo jausmą. Tai natūralus tarpininkas tarp atskiros asmenybės ir sociono. Socioną tikriausiai galima laikyti tarpininku tarp atskirų žmonių grupių-mikrokolektyvų – ir stambių socialinių junginių. Kaip stambių gamybinių junginių, taip ir visos visuomenės. Tačiau, deja, kol kas gyvenime nieko panašaus nepastebime. Socioninė žmogaus prigimtis visuomenėje pasireiškia tik kaip tendencija, atsitiktinumas arba net laimingi žmogaus nuotykiai, kada šmėstelėjęs priklausomybės socionui jausmas aktyvuoja ir užsipildo gyvenimo prasmės jausmu.
Pasaulinės kultūros fenomenas, mūsų požiūriu, paaiškinamas ne kūrybiniais šuoliais ir atskirų žmonių genialumu, o socioniniais vystymosi dėsniais ir, visų pirma, socialinio užsakymo dėsniu. Tik dėka jo ir kai kurių kitų sociono dėsningumų, žmonijos galimybės žymiai didesnės už jį sudarančių žmonių galimybių sumą. Jeigu žmonės priklausytų tiktai vienam IM tipui, kas vadinama paprastos kooperacijos dėsniu, kada bendras vienodas didelio žmonių kiekio darbas duoda aukštesnį darbo našumą, palyginus su darbu žmonių, veikiančių pavieniui, taip pat yra socioninių dėsningumų rezultatas. Todėl, kaip mums pavyko pastebėti, jeigu dirba tiktai vieno tipo žmonės, paprastos kooperacijos dėsnis neveikia! Bandant kooperuotis atsiranda arba atsipalaidavimas (intuityviems) arba konkurencija ir agresyvumas (sensoriniams). Darbo našumo padidėjimo nepastebima.
Taigi – socionas – žmonijos vienetas ir kartu visuomenės progreso mechanizmas. Socioniniai dėsningumai – visuomenės funkcionavimo dėsningumai, kurių pagrindas – žmonių tarpusavio santykių įvairiatipiškumas. Tai ir papildymo santykiai, stabilizuojantys atskiro individo psichiką; ir aktyvacijos santykiai, įnešantys į visuomenę veiką entuziazmo ir lenktyniavimo dvasią; ir konflikto santykiai, kiekvienam vystymuisi užtikrinantys būtiną prieštaringumą; ir socialinis užsakymas, ir kai kurios kitos santykių formos.

Žmogaus būties prieštaringumas

Žmonija socioniška. Socioniška iš prigimties. Tačiau tenka apgailestauti, kad šito negalima pasakyti apie realią visuomenę, realų sociumą. Juose socioniškumas pasireiškia tik kaip žmogui nepažįstamas ir kol kas visiškai nevaldomas dėsningumas.
Žmonija – organizmas, kuris optimaliai veikia, kuomet kiekvienas žmogus – funkcionuojanti sudėtinė sociono dalis. Kuo daugiau žmonių, kurių aktyvumas įsipina į visuomenės aktyvumą ne per socioną, tuo daugiau „pašalinių“ ir „pusiaupašalinių“. Taip jie ir jaučiasi.
Visuomenė kol kas neaprūpina žmogaus jam būtinais socioniniais ryšiais arba aprūpina ne visus, o tiktai „sėkminguosius” žmones, apie kuriuos sakoma, kad „jiems pasisekė“, kad jie turėjo pasirinkimą su kuo gyventi ir su kuo dirbti. Likusieji – dauguma – nejaučia šios gaivinančios socioninio sūkurio jėgos.
Kodėl laikas nuo laiko kokiam nors diktatoriui pavyksta apjungti žmones po savo egida?
Todėl, kad jis laužo nusistovėjusius socialinius ryšius, todėl, kad žmonėms atsiranda viltis pagerinti savo santykius su sociumu. Viltis į galimybę pajusti savo socioniškumą, dalyvavimą tikrame gyvame forume prie tikro gyvo sociumo. Žmogus socioniškas iš prigimties ir nori šį savo socioniškumą jausti tikrovėje – turėti aplink save jam reikalingus žmones ir tuos, kam jis reikalingas – iš kairės ir iš dešinės. Jausti jų alkūnę ir veikti kartu. Bendrame mechanizme. Ne bet kokiame mechanizme, o tokiame, kuriame jaučia tikrąjį savo reikalingumą, tai yra socioniniame mechanizme. Savo reikalingumą lengviausia pajausti susivienijimuose, kurie atsiranda savanoriškai ir tarsi stichiškai, tam visada yra sąlygos vykstant senų gyvenimo formų lūžiams. Tokie nauji kolektyvai tuo ir patraukia, kad juose susijungia, bet kokiu atveju bent jau pradžioje, tiktai derantys IM tipai. Žmogus neis pas tuos, kuriems jis nereikalingas. (Bet taip yra tik pirmuosiuose etapuose, kol nepradeda veikti materialinio suinteresuotumo ir išskaičiuoto karjerizmo dėsniai). Savanoriškai ir tarsi stichiškai susidarantys junginiai iš esmės skiriasi nuo dirbtinai sudarytų, organizuotų ne pagal dalyvių pasirinkimą, o „iš viršaus“. O „iš viršaus“ organizuojami visi darbo kolektyvai. Esant tokiai reikalų padėčiai socioninė žmogaus prigimtis, jo psichika nuolat traumuojama. Darbas, kuris yra biologinis sveiko žmogaus poreikis, gali virsti ir pernelyg dažnai virsta kančia. O dar nesuderinamumas šeimoje...
Jeigu socioninę žmogaus prigimtį nors tam tikra dalimi atitiktų socioninis visuomenės susistruktūravimas, pasaulinės kultūros vystymasis vyktų žymiai greitesniais tempais, be šį vystymąsi sukrečiančių pasaulinių kataklizmų. Ir žmonija išvengtų daugumos psichosomatinių chroniškų susirgimų, kaip ji jau išsivadavo nuo epidemijų.
Atskiras žmogus yra tarsi savarankiškas ir skirtingas nuo kitų sociono „varžtelių“. Bet jeigu jį “įsuka” pagal socioninę prigimtį ne į jam skirtą vietą, o į bet kurią kitą – atsitiktinę, jis naudojamas ne pagal paskirtį ir greitai išeina iš rikiuotės. Tampa piktas, nervingas, ligotas.

Planinis ūkis

Dabartiniu metu galima kalbėti apie labai aštrų prieštaravimą tarp žmonijos socioninės prigimties ir asocioninės grupių ir kolektyvų (šeima, darbo kolektyvas) struktūros, iš kurių ši visuomenė susideda. Šiuo atveju planinis ūkis, palyginus su kapitalistiniu, egzistuoja tuo pat metu ir geresnėje ir blogesnėje padėtyje. Iš vienos pusės, planinis ūkis leidžia mokslui apie žmogų įsiskverbti į visas gyvenimo sritis greičiau ir giliau ir pakeisti šitą gyvenimą. Iš kitos – planiniame ūkyje jau nėra tų natūralių visuomenės gyvenimo reguliatorių, kurie ramiausiai veikė smulkiųjų prekių ir kapitalistinio prekinio ūkio sąlygomis. Pavyzdžiui, jeigu privataus verslininko įmonėje žmogus pateko į vietą, kurioje jis dėl savo IM tipo nepritampa, sukelia depresiją ir savyje ir kituose, jo labai greitai atsikratys arba permes į barą, kur jis jausis savas tarp savų. Ten šitai vyksta išskirtinai pagal vadovaujančio personalo iniciatyvą, kuris negali pakęsti blogų santykių todėl, kad jie mažina darbo našumą. Panašūs mūsų vadovų poelgiai vadinami voliuntarizmu ir darbo įstatymų pažeidimu. Joks jų vadovas nepakęs šalia savęs žmogaus, su kuriuo dėl IM tipų nesuderinamumo negalima normaliai dirbti. Mums gi tenka ilgai kęsti netgi netinkančią sekretorę. Gaunasi, kad kol kas mokslas šioje srityje nepasiekė savo teisių, o atskirų žmonių valia jau išbraukta, jie nesinaudoja reikalingu pasitikėjimu ir reikalingais įgaliojimais, padėtis kapitalistinėse įmonėse reguliuojama lengviau negu pas mus. Tai duoda didesnę žmogaus nervų ekonomiją, suteikia energijos, duoda realią galimybę laikyti darbą kolektyve pagrindiniu žmogaus poreikiu, dirbti su azartu ir malonumu.

„Manęs nesupranta“

Šiame vystymosi ir mokslinių žinių platinimo etape žmonės jau žino apie savo socialinę prigimtį, bet kol kas nieko nežino apie socioninę. Susidarant bet kokioms socialinėms grupėms atkreipiamas dėmesys į patirtį, išsilavinimą, išsiauklėjimą, priklausomybę vienai ar kitai socialinei-turtinei grupei, bet ne į IM tipą, kuris dažnai yra produktyvios žmonių tarpusavio sąveikos pagrindų pagrindas.
Tai yra pagrindinės dalies žmogaus vidinių prieštaravimų ir kančių priežastis, to, kad artimieji jo „nesupranta“, jis susvetimėja nuo visuomenės. Neabejotinai kokie nors prieštaravimai ir problemos liktų ir socioniškai-struktūruotoje visuomenėje. Bet kas tai per prieštaravimai mes kol kas nežinome. Aiškiai žinoma tik tai, kad jie prives prie žymiai betarpiškesnio ir greitesnio asmenybės ir visuomenės vystymosi negu dabar, kad tai suteiks galimybę išvengti ir psichosomatinių susirgimų ir socialinių neramumų. Kaip viena, taip ir kita, turi savas priežastis socioniškai nestruktūruotoje visuomenėje.

„Aš esu aš“

Nors socioninė sociumo struktūra realiame gyvenime pasireiškia tiktai kaip tendencija ir idealas, todėl, kad socionai kaip struktūriniai junginiai neegzistuoja, ir socioniniai (o taip pat kvadriniai ir netgi dualiniai) ryšiai tarp žmonių realizuojasi tiktai atsitiktiniuose kontaktuose, informaciniame-energetiniame kiekvieno žmogaus elgesyje (aktyvumo formos, kitų žmonių informavimo būdai) stebima ryškiai išreikšta tendencija elgtis atitinkamai pagal savo socioninę rolę. Savo šeimos nario, darbuotojo ir pan. rolę individas vaidina ne kaip apskritai žmogus, o kaip tam tikras IM tipas. Nors akademiniams psichologams socionikos nagrinėjami dėsningumai nežinomi, jie prieidavo ir prieina prie išvadų, kurios, iš esmės, niekuo nesiskiria nuo mūsiškių. Pavyzdžiui, K. А. Abulchanova-Slavskaja parodo, kad subrendusios asmenybės poreikis yra būtinybė asmenybei nuolat vykdyti tam tikrą savo gyvenimo liniją.
Kokiu laipsniu žmogui pavyksta laikytis „savos linijos“ t.y. kiek atvirai jis gali realizuoti savo IM tipą nustato jį supančių žmonių IM tipai ir jo socialinė padėtis. Kuo palankesni tipai jį supa ir kuo aukštesnę padėtį visuomenėje jis užima, tuo jo elgesyje atviriau pasireiškia jam būdingas IM tipas, tuo mažiau žmogus prievartauja savo prigimtį nuolaidžiaudamas aplinkiniams. Šiuo požiūriu pačia aukščiausia padėtimi visuomenėje naudojosi patriarchalinės šeimos galva, kuris visada buvo teisus ir kuris besąlygiškai reikalavo iš kitų šeimos narių paklusti tos IM diados elgesio diktatui, kuriai pats priklausė. Be abejonės, šeimos nariai, kurie priklausė šeimos galvos diadai arba nors kvadrai, buvo žymiai geresnėse arba netgi nuostabiose savirealizacijos sąlygose, negu tie, kurie priklausė kitoms kvadroms ir kurių informacinis-energetinis pasireiškimas vienu ar kitu laipsniu buvo smerkiamas ir smerkiamas tai loginiu, tai moraliniu, tai etiniu požiūriu. Pirmieji gyveno jausdami, kad jie pilni įvairių dorybių, o kituose kaupėsi agresija.
Viena iš esminių priežasčių kodėl žmogus mūsų visuomenėje siekia „aukštyn“ – yra viltis į galimybę geriau realizuoti save (pirmiausia, savo IM tipą) ir dėka galimybės pareikšti savo valią ir dėka galimybės apsupti save „maloniais žmonėmis“, t.y. žmonėmis su tam tikrais IM tipais.
Realiame gyvenime į IM tipą labiausiai atsižvelgiama pasirenkant asmeninius draugus. Dažniausiai jais būna aktyvatoriai ir papildiniai. Draugystei tam tikru mąstu tinka miražinis santykis, o taip pat Super Ego ir dalykinis santykis.

Santuoka

Ilgalaikei meilei ir santuokai iš tikrųjų dera tiktai vienas santykis – papildymo santykis. Tiktai jis suteikia ir pilną seksualinį suderinamumą. Bet tokių santuokų mažai, mūsų tyrimais tik apie 30%. Negalima tvirtinti, kad santuokos sudaromos pernelyg anksti. Greičiau jau – žmonės susipažįsta pernelyg vėlai, kad charakterio patikrinimui jau nebėra sąlygų – ir dėl pernelyg siauro pažįstamų-draugų rato, ir dėl psichologinio suderinamumo dėsnių nežinojimo. Jaunimas net neįtaria apie jų egzistavimą. Be to, vėloka rinktis, tinka žmogus pagal charakterį ar ne, kada susipažįsta brandūs žmonės, kurie skuba, todėl kad jiems paprasčiausiai laikas tuoktis, kurie tiktai dėl to ir susipažįsta. Seksualinio potraukio atsiradimo šiame amžiuje laukti netenka: jis nuolat pasirengęs. Dėl žmogiško poreikio – ką nors mylėti ir nebūti vienišu, šis poreikis dažnai priimamas vietoje meilės, kuria greitai nusiviliama. Kiekvienas iš sutuoktinio laukia ne ko nors kito, o tiktai visiško psichologinio papildymo! Tai, kad seksualinis potraukis vadinamas meile, prie lemtingų klaidų ypač greitai priveda tuose socialiniuose sluoksniuose, kur pirmieji seksualiniai kontaktai suvokiami kaip galutinis likimo nuosprendis.

Struktūravimosi pakopos

Socioninės visuomenės struktūrizacijos pirmoji pakopa – atskirai paimtų psichikų dualizacija, tai yra – kooperacija diadose. Antroji pakopa – kvadrizacija: pageidautina, kad nedidelėse gamybinėse grandyse ir mažuose kolektyvuose visi priklausytų vienai kvadrai. Trečia pakopa – socionizacija arba priklausantis kvadrų susijungimas.
Socioniškai struktūruota visuomene galima pavadinti visuomenę, kurioje kiekvienas IM tipas aprūpintas būtinais teisingam jo funkcionavimui intertipiniais santykiais, visų pirma papildymo ir aktyvacijos santykiais, ir kurioje niekas netrukdo įstatymo socialinio progreso dėsnio veikimui, visų pirma, dėl visų individų aprūpinimo užsakovais ir imtuvais.

Dualinė žmogaus prigimtis

Tai, kaip būtent psichika suvokia informaciją, kokie IM elementai daugiau, kurie mažiau įsisąmoninti, atsispindi energetiniame žmogaus metabolizme. Todėl galima kalbėti ne vien apie IM tipą, bet ir apie EM tipą. Geriausia to iliustracija – įvairių IM tipų polinkis į skirtingų organizmo sistemų susirgimus.
Kai nagrinėjame papildymo santykius (dualizaciją), matome, kad vieną IM mechanizmą papildo ir stabilizuoja, arba kompensuoja, kitas IM mechanizmas. Ši kompensacija – būtina sąlyga abiejų organizmų fizinio funkcionavimo nenutrūkstamumui, ritmiškumui, tai yra – būtina sąlyga sėkmingam, niekieno netrukdomam energetinio metabolizmo procesui. Todėl, jeigu atskirai paimtą žmogų sunku pavadinti savarankišku IM vienetu, tai pavadinti jį savarankišku EM vienetu dar sunkiau.
Kiekvienas IM elementas ne tiktai atspindi tam tikrus objektyvios tikrovės aspektus, bet ir valdo atskiras organizmo sistemas: už kiekvieno IM elemento stovi tam tikri meridianai. Jų darbo sąlygas apsprendžia žmogaus IM ir EM tipas. Kaip darbo sąlygos turimos omenyje stovinčių už šitų meridianų organizmo sistemų realizacijos sąlygos. Organizmo dezintegracija prasideda nuo dezintegracijos sistemų, esančių blogiausiose realizacijos sąlygose. Todėl galima pasakyti, kad žmonių kooperacija diadose (kaip ir kvadrose arba socione) yra ne kas kita, kaip meridianų kooperacija. Arba sudėtinga In ir Jan sistemų sąveika.

Uždegimo raktas

Žmogaus dualumo fenomeną galima paaiškinti ir tokiu būdu: matyt, esant 16 IM ir EM tipų yra tiktai aštuoni tipai būdingi žmogaus organizmo ritmui arba aštuoni organizmo reaktyvumo tipai. Tiksliau, dualizacijos pagrindas yra tapatumas nuoseklumo, kuriuo „sukasi“ dualų IM ir EM mechanizmai. Šis tapatumas pasireiškia bet kuriame bendrame aktyvume. Ypač ryškiai jis pastebimas naujos darbo dienos pradžioje, kuomet vieno žodžiai ir gestai tarnauja tarsi paleidžiamasis kito uždegimo raktas. O taip pat seksualiniuose žaidimuose. Šiuo psichologijos klausimu – šeimos specialistai N. ir А. Obozovai straipsnyje „Santuokinių sunkumų diagnostika“ rašo: „ ... psichofiziologiniame bendravime turi reikšmę ne tiktai grynai seksualinės partnerių charakteristikos (lytinės konstitucijos tipas, lytinė potencija ir pan.), bet ir ... organizmo reaktyvumas, psichodinaminės elgesio charakteristikos ... Todėl kai kurių sutuoktinių nepasitenkinimo priežastimi yra ne seksualinis kontaktas siaurąja žodžio prasme, o erotinių žaidimų forma, seksualinio suinteresuotumo pasireiškimas ...“. Todėl – pridėsime mes – kas vienąkart pateko į dualo glėbį, nelinkęs jo keisti į ką nors kita. Papildymo santykyje nėra seksualiai šaltų žmonių.

Mažieji mūsų broliai

Socionikos požiūriu, pagrindinis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūnų psichikos – socioniškume. Homo sapiens rūšies psichika yra atstovaujama žmonių įvairių IM tipų šešiolikos individų visumos. Gyvūnų psichiką visiškai atstovauja vienas vienintelis individas. Nors visiškai įmanoma, kad poriniai turi netgi du IM tipus.
Mes neteigiame, kad aukštesnieji gyvūnai neturi informacinio metabolizmo tipo. Atvirkščiai. Tiktai mums atrodo, kad jiems tai įgimtas rūšinis požymis. Žmogui IM tipas formuojasi ankstyvaisiais vaikystės metais; gyvūnas paveldi tėvų tipą.
Jeigu yra taip, suprantama kodėl žmogaus smegenys taip skiriasi savo tūriu. Gyvūno smegenys paprasčiausiai ekonomiškesnės ir todėl – mažesnės. Jose glūdi vieno vienintelio IM tipo galimybė. Juk žmogaus smegenyse užgimstant glūdi aštuonios skirtingos galimybės (aštuonis IM tipus duoda individai esant vienam pusrutulių išsidėstymui, aštuonis kitam, vienas iš kurių realizuojasi darant įtaką kūdikiui artimiausiam suaugusiam). Tai reikalauja didelių rezervinių plotų, kurie paskui naudojami kažkam kitam.
Dėl tos pačios priežasties, gyvūnų organizmas atsparesnis daugelio susirgimų požiūriu. Dėl socioninio papildymo nebuvimo jie paprasčiausiai labiau savarankiški, jų meridianai veikia tolygiau. Gyvūnas ir gydosi geriau negu žmogus, todėl kad puikiai jaučia bet kurio meridiano darbo sutrikimą ir grynai „instinktyviai“ naudoja efektyvius gydymosi metodus: badavimą, gydomąsias žoleles ir pan. Jie visu savo kūnu, visais meridianais jaučia, kas turi padėti. Matyt, ir atskirų organizmo sistemų funkcionavimo sutrikimus jis pastebi žymiai anksčiau.
Žmogaus IM modelio tyrinėjimai mums rodo, kad 16 IM tipų – mūsų diferencinio pasaulio atspindėjimo modelio galimybių riba. Nėra pagrindo teigti, kad gyvūnų pasaulio atstovai naudojasi kokybiškai kitokiais modeliais. Greičiausiai, aukštesniesiems gyvūnams būdingi modeliai, kurių diferenciacijos laipsnis nesiskiria nuo žmogiškojo. Žemesniesiems gyvūnams jie, tikriausiai, mažiau diferencijuoti.
Šiuolaikinės socionikos požiūriu, žmogui, lyginant su kitais gyvais padarais, pavyko išsaugoti visus šešiolika galimų informacijos apykaitos formų su supančiu pasauliu tipų. Tuomet kai kiekviena gyvūnų rūšis teturi tik vieną.
Dėl savo socioniškumo žmogus silpnas ir nesavarankiškas, neprisitaikęs gyventi vienumoje, reikalauja globos ir psichologinio gentainių palaikymo. Žmonija, dėl tos pat priežasties, kaip stipri kūrybinėmis galiomis, taip ir griaunančiąja proto galia. Tai dar vienas filosofinio priešybių vienybės ir kovos dėsnio pasireiškimas.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Socioninė žmogaus prigimtis
StandartinėParašytas: 25 Rgs 2008, 04:23 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Bir 2008, 22:52
Pranešimai: 297
ačiū. labai įdomu. kai kur bent iš pažiūros naiviai skambančios mintys apie nesustojamą žmonijos progresą ir socioną kaip to variklį, tačiau kartu jausti ir tam tikros kritinės gaidelės sovietinės (bent jau planinės ekonomikos) sistemos atžvilgiu. gal ir dėl tokių dalykų Augustinavičiūtę Lietuvoje "akademinis isteblišmentas" blogai priėmė?

tik nesupratau, kas tie EM tipai :strange: ir lyg paskutinis sakinys nutrūkęs...

_________________
be positive


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Socioninė žmogaus prigimtis
StandartinėParašytas: 25 Rgs 2008, 10:18 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
EM - energetinis metabolizmas (keitimasis energetika).
Straipsnio pabaigoje :happy: "nukirptas" paskutinis žodis buvo... (dabar pataisiau)

Šis straipsnis rašytas 1985 metais. Socionikos teorija ir Augustinavičiūtės požiūris dar tik plėtojosi. Tada visuomenė jau buvo girdėjusi pavadinimą "socionika". Buvo išėję vos keletas straipsnių, vienas jų "Mokslo ir gyvenimo" žurnale (pasitikslinsiu, rodos, 1982 metais). Visuomenė susidomėjo (aš irgi pradėjau lankyti Aušros paskaitas 1984 m.) - susirinkdavo klausytis pilna Aktų salės dydžio auditorija. Ir... iš akademinių psichologų reakcijos ilgai laukti neteko. "Bastėmės" po įvairias auditorijas, ne visos įstaigos sutikdavo išnuomoti salę... Apie sekančiios paskaitos vietą ir laiką sužinodavome iš lūpų į lūpas (jokių skelbimų). Interneto gi tuo metu nebuvo...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Socioninė žmogaus prigimtis
StandartinėParašytas: 26 Rgs 2008, 02:00 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 12 Bir 2008, 22:52
Pranešimai: 297
Labai įdomu. Papasakok daugiau (jei ką, žinai ar pameni) apie tą "akademinę cenzūrą", ir šiaip apie ankstyvuosius socionikos gyvavimo laikus. Šiaip ne paslaptis - iki pat Songailos nuvertimo, Vilnius buvo kur kas konservatyvesnis nei Maskva. Tas ypač buvo aiškiai matyti, kai M. Gorbačiovas paskelbė "perestroiką".

O šiaip dar kartą ačiū už vertimą :wink: nes, kiek teko susidurti, A.A. tik vieną straipsnį, regis, buvo paskelbusi lietuviškai.

_________________
be positive


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Socioninė žmogaus prigimtis
StandartinėParašytas: 29 Rgs 2008, 23:05 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Prisiminimais gal geriau dalintis susitikimų metu...
Kai lankiau paskaitas, Aušra vienu metu domėjosi energijos perdavimu/sužadinimu per meridianus (čakras)... Dabar užtikau du Gulenko straipsnius iš tos serijos (jis mini ir Aušrą) ir pranešimą, skaitytą 2008 m. rugsėjo mėn. socionikos konferencijoje. Noriu visus tris išversti ir pateikti čia... (tik teks palaukti, nes spaudžia darbai)


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 98 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007