Vertimas iš
http://www.socionics.ru/kvestim-deklatim.htm Deviatkin Aleksandr Sergejevič,
Kleopov Pavel Jevgenjevič
Reinino požymis «Kvestimiškumas – deklatimiškumas»Pastaruoju metu, gilėjant socionikos tyrinėjimams, tapo akivaizdu, kad praktinėje diagnostikoje naudojantis tiktai Jungo baze (t. y. iš viso keturiomis dichotomijomis) yra pernelyg didelė klaidos tikimybė. Kadangi turime reikalą su žmogaus psichika, o ne su matematikos dėsniais, visiškai išvengti klaidos nustatant atskirai paimtą dichotomiją mes negalime, o klaida nustatinėjant bet kurią iš jų neišvengiamai veda prie klaidos ir nustatant IMTipą. Todėl nustatant sociotipą labai svarbus instrumentas specialisto rankose – Reinino požymiai, leidžiantys realiai daug kartų patikrinti gauto rezultato teisingumą.
Šiame socionikos vystymosi etape mes susiduriame su daugelio požymių nustatymo metodų trūkumu ir pavieniškumu. Šiame straipsnyje pabandysime apjungti ir struktūruoti vienos iš dichotomijų: Kvestimiškumas – Deklatimiškumas šiuo momentu žinomus diagnostikos būdus.
Reinino požymis Kvestimiškumas – Deklatimiškumas tam tikru būdu įtakoja žmogaus bendravimo būdą. Ypač ryškiai jis pastebimas žodiniame pokalbyje, nors, pasireiškia ir rašytinėje kalboje. Pradėsime nuo klasikinio šio požymio aprašymo, kurį davė Aušra Augustinavičiūtė.
«Kvestimiškumas – sugebėjimas kalbėti klausiamomis intonacijomis. Kai kvestimas kalba, jis įsitikinęs, kad jo klausomasi, kreipiasi iš karto į visus, nereikalauja iš pašnekovo dėmesio – pats gi klausosi atidžiai, žiūrėdamas į pašnekovą».
«Deklatimiškumas – sugebėjimas kalbėti teiginiais. Deklatimui reikia "sutelkti dėmesį", kuomet jis kalba. Jis stebi pašnekovą, nutyla, kuomet jo nesiklausoma. Iš keleto pašnekovų pasirenka vieną, nenoriai persijungia. Pats gi, pokalbio metu daro, ką tik nori».
«Apie kvestimus jau iš pat pradžių buvo žinoma, kad šie žmonės, kalba daugiausia klausiamomis intonacijomis ir tarsi ne taip kategoriškai, negu deklatimai. Kvestimai visada, tam tikru mastu, klausia, tarsi stengdamiesi nepiršti savo nuomonės... Kvestimo akyse klaustukai. Deklatimo, linkusio deklaruoti, konstatuoti įvairias tiesas, akyse – šauktukai».
«Kvestimams būdingas polinkis "kalbėti vietoje ". Jie ne tai kad nesirūpina klausytoju, juose gyvena įsitikinimas, kad jeigu jis nusprendė kažką pasakyti, tai artimieji ateis pas jį, kai tiktai išgirs tos kalbos pradžią. Deklatimams šiuo atžvilgiu būdinga kažkas visiškai kitokio. Jie, prieš pradėdami kalbėti, suranda klausytoją, o kuomet girdi, kad kitame kambaryje prasidėjo pokalbis, eina pažiūrėti, kas ten vyksta...»
«Kvestimus įkvepia ir išjudina šauktukai ir kategoriškas deklatimo tonas. <…> Deklatimus – klaustukai, reikalaujantys pagalbos ir patarimams nuteikiančios kvestimo intonacijos».
Straipsnio [1] autoriai pateikia tokį, mūsų požiūriu, gana tikslų apibrėžimą:
Kvestimiškumas – tokia sąmonės nuostata, kuriai esant komunikacijoje vyrauja orientacija į partnerį (paskata komunikuoti yra išorinė).
Deklatimiškumas – tokia sąmonės nuostata, kuriai esant komunikacijoje vyrauja orientacija į save (paskata komunikuoti yra vidinė).
Kvestimiškumas – sugebėjimas kalbėti klausiamai, dialogo forma. Kvestimui svarbu gauti iš pašnekovo grįžtamąjį ryšį, užmegzti dialogą.
Monologai kvestimui yra sunkūs, pirmenybė atiduodama dialogams. Kvestimas neretai pradeda nuo tokio tipo frazių – «apie ką jums papasakoti?», «ką jūs norėtumėte išgirsti?» ir savo kalbą kuria trumpesnėmis, degu deklatimas, dalimis (vėl gi, tam, kad gautų grįžtamąjį ryšį iš pašnekovo). Kvestimai užduoda klausimus su tikslu gauti iš pašnekovo atsakymą, ir jau priklausomai nuo atsakymo kuria tolesnę kalbą. Jie neretai atsako klausimu į klausimą.
– Maksimas Galkinas: «Aš atsakiau: "Jūs ką, iš proto išsikraustėte…?"»
Kvestimai linkę pakartoti jiems užduotus klausimus norėdami gauti grįžtamąjį ryšį:
Iš interviu su
Ala Pugačiova:
– Jūs sakėte, kad Jūsų gyvenimas Jums primena kino filmą. Kokie yra patys mėgstamiausi Jūsų filmai? Ir kaip priedas toks klausimas: O kas Jūsų gyvenimo filme yra «25-asis kadras»?
– Mėgstamiausias filmas? «Paskutinis colis». Nežinau, ar jį žino šiuolaikinis jaunimas, tai tarybinis filmas pagal Oldridžo romaną, 58-ieji metai. Pritrenkiamai stiprus ir įtemptas. <…>. 25-asis kadras? Tai yra, tas, kuris daro man įtaką, bet kurio aš pati nematau? Čia mes vėl prisiliečiame prie mistinės patirties, apie kurią man nesinorėtų kalbėti. Tačiau 25-asis kadras egzistuoja, žinoma.Iš interviu su
Aleksandru Abdulovu:
– Suprantate, jis teisingai paskirstė jėgas. Mes kiekvienas turime savo nišą, mums paprasčiausiai nėra ko dalintis. Na ką man dalintis su Karačencovu? Aš nepadainuosiu, taip kaip jis, tačiau aš vaidinu tą, ko jis nesugebės suvaidinti. Ką man dalintis su Jankovskiu, Zbrujevu? Todėl tarp mūsų intrigų kaipo tokių nėra. O štai jeigu МХАТе (Maskvos akademiniame dramos teatre) būtų sužinoję, pavyzdžiui, pagyvenę artistai, kad aktorius, kuris dirba teatre, vienintelis, turi savo kabinetą… (Abdulovas turi omenyje save. – Aut.) Įsivaizduojate, kas ten būtų buvę? Būtų visi susirieję. Bet tiktai ne pas mus.
– Karačencovas, ką ir bekalbėti, dainuoja, na o jūs?
– Oi, labai blogai. Bet kartais sugriešinu. Vonioje? Ne, ten nedainuoju.Kadangi kvestimui svarbus dialogas, jam, skirtingai nuo deklatimo, lengviau pertraukti pašnekovą kuomet šis kalba, kad suteiktų jam atgalinį ryšį.
Iš interviu su
Vladimiru Vinokuru:
– Vladimirai Natanovičiau, šiandien, nesupraskite klaidingai, jūs – mano herojus…
– Tai yra kategoriškai pareiškiu: klaidingai nesuprasiu!
– Ačiū dievui. Aš dėl to, kad su Saša Rozenbaumu mes jau pasikalbėjome, mane dabar domina Vladimiras Vinokuras…
– Mane jis visuomet domina.
– Tuo lengviau mums bus kalbėtis. Jūs pradėjote, kaip estrados dainininkas…
– Aš paprasčiausiai nesuspėjau pradėti šiame amplua…
– Štai dabar, pagaliau, ir aš jus pertrauksiu.Aukščiau pateiktame dialoge kvestimas kalbasi su deklatimu. Kvestimas (Vinokuras) nuolat pertraukia deklatimą (žurnalistą), deklatimas, savo ruožtu, kai tiktai pertraukia pašnekovą, užaštrina ties tuo dėmesį, tarsi atsiprašinėdamas už tai, kadangi jam toks bendravimo stilius neįprastas. Taip pat nesunku pastebėti, kad žurnalistas nespėjo užduoti nė vieno klausimo, kadangi rikiavo juos gana iš toli, pradėdamas nuo konstatuojamųjų sakinių.
Deklatimiškumas – sugebėjimas kalbėti teiginiais, monologo forma. Deklatimui svarbu išsakyti savo mintį iki galo, ištisu bloku, neįsijungiant į dialogus. Deklatimai dažnai daugžodžiauja.
Iš
Nikitos Michalkovo interviu:
ELLE: Apskritai šita replika sklinda ne iš Jūsų herojaus Paradovo, o iš Karandyševo, silpno žmogaus. O Jūs vietoje Stenkos Razino ar pasielgtumėte taip pat?
N.М.: Jeigu reikėtų pasirinkti tarp moters ir kariaunos, tai aš pasirinkčiau kariauną. Nežinau, ar aš sugebėčiau pasielgti taip, kaip Stenka, bet, bent jau, tai būtų vienintelė jam galima išeitis, kad išsaugotų kariauną. Be to, mes neįsivaizduojame, kokią griaunamąją jėgą gali nešti moteris. Moteris – visiškas kraštutinumas. Patys žiauriausi prižiūrėtojai buvo moterys. Ištikimos, atsidavusios ir narsios iki nevilties, iki beprasmiškumo – taip pat moterys. Moters neapykanta – neduok Viešpatie. Aš kalbu apie moters kvintesenciją (esmę), todėl kad yra ledinės moterys, su vyrišku protu. Aš negaliu įsivaizduoti Margaret Tetčer su moteriškomis silpnybėmis, pavyzdžiui, su vyrų užgauliojimu. Man kartais atrodo, kad 1917 metų tragedija ir apskritai visa tai, kas vedė prie 17-ljų metų, labai daug kuo priklausė nuo moters – nuo imperatorės Aleksandros. Imperatoriaus priklausomybė nuo šeimos buvo tiek didelė, kad jis nustodavo būti monarchu, viską spręsdavo žmona. Tai gali būti labai pavojinga. Arba jau tada reikia būti Jekaterina, kada tu viską imi į savo rankas.
ELLE: Jus sunku įtarti tuo, kad Jūs nemėgstate moterų, bet kalbama, kad Jūs moterų atžvilgiu elgiatės žiauriai...
N.М.: Santykiai su moterimi – tai nepaprastai sudėtingas instrumentas, subtilus. Yra moterų, kurios iki tiek žino, kad jos labai gražios, kad toks požiūris į save vyrui gali sukelti norą sugriauti joje šį standartą. Yra moterų, kurios tampa gražiomis, tiktai kuomet ilgai-ilgai su jomis bendrauji. Štai vyras žiūri kartais į kažkieno žmoną ir galvoja: "na kaip jis gali išbūti su su tokia bjaurybe, aš tai jau – niekada..." Paskui tu ilgai žiūri, bendrauji ir matai, kad šypsena nuostabi, juokiasi užkrečiamai. Mąsto puikiai. Beje, mąsto ne ta prasme, kad protinga, o ta – viskas labai siejasi. Žavumas toks viliojantis. Aš manau, kad pats brangiausias grožis moteryje, tas, kuris nematomas iš karto. Priklausomai nuo to žmogus ir elgiasi.
Palyginkite šį interviu su bet kuriuo iš aukščiau pateiktų. Visuose interviu, kuriuos davė kvestimai, kas kiekvienus 2-3 sakinius įsiterpia klausimas, o šiame interviu kiekvienas atsakymas sudarytas iš dešimties–kitos sakinių, neturinčių nė vieno klausimo. Tačiau ir tai dar ne riba. Rašant šį straipsnį, mums teko atsisakyti kai kurių ryškių deklatiminio bendravimo stiliaus pavyzdžių dėl jų didelės apimties. Kiekvienas iš jų būtų užėmęs keletą puslapių!
Deklatimų atsakymai į klausimus labiau išplėsti, negu kvestimų, skamba teiginių tonu: «Na, jūs gi žinote, kad….»
Bandant nutraukti jį, deklatimas kelia balso intonaciją, neleisdamas šito veiksmo. Kuomet yra nutraukiamas susipainioja, paprastai išlaukia, kol nurims komentarai, prieš pratęsdamas pasakojimą. Todėl pats linkęs vykdyti prašymą «nepertrauknėti», laukia pašnekovo pasakojimo pabaigos.
Jeigu deklatimas pakartoja jam užduotą klausimą, tai, greičiausiai, jis „ima minutės pertraukėlę“ atsakymo formulavimui, grįžtamasis ryšys nereikalingas. Jeigu deklatimas savo pasakojimo metu užduoda klausimus, tai jo klausimai retoriniai, arba turintys tikslą privesti klausytoją prie tam tikros pozicijos arba požiūrio taško. Dažnai būna, kad pats deklatimas turi paruošęs atsakymą iš anksto. Klausydamas svetimo pasakojimo, deklatimas mažiau linkęs uždavinėti klausimus eigoje, užtat, kai ateis laikas, užduos juos ištisu bloku, ir tikisi tokio pat elgesio savo atžvilgiu. Pavyzdžiui, lektoriai kvestimai prašo užduoti klausimus iškart, o deklatimai siūlo auditorijai iš pradžių išklausyti paskaitą, o jau paskui užduoti klausimus. Deklatimas yra įsitikinęs tuo, kad jeigu jį išklausys iki galo, tai visi klausimai savaime atkris.
Iš interviu su
Olegu Tabakovu:
– Kieno reputacijų griūtis – šalia Majakovskio – jus labiausiai šiandien slegia? Dėl ko jums skaudu?
– Skaudu, kad kažkoks atsibudęs neofitas, matyt, tikėdamasis patekti į istoriją, nusprendė visoms Maskvos gatvėms – visoms, urmu! – grąžinti jų ankstesnius pavadinimus. Jis juk mane apvogė! Išeina, kad nebebus daugiau Kačalovo, Stanislavskio, Nemirovičiaus gatvių? Dieve tu mano, ką bukesnio buvo galima sugalvoti?
<…>
– Laimingas jūs žmogus: laikas jums tarsi sustojo...
– Nieko panašaus, jisai kinta ir man, bet profesija padeda man su juo suspėti. Kasmet 17-kos metų bėgyje aš statau spektaklius Valstijose, Austrijoje, Suomijoje arba Japonijoje. Jeigu tiek metų iš eilės jie mane kviečiasi – kame čia reikalas? Kaip jūs manote, kodėl normaliai jaučiasi Sabonis?
– Todėl kad jis pasaulinės klasės žaidėjas.
– Bū-ū-ū-ūtent!Apibendrinkime kas aukščiau pasakyta: Kvestimas – tai žmogus linkęs užduoti klausimus, jam svarbus grįžtamasis ryšys su pašnekovu, jam paprasčiau bendrauti su pašnekovu dialogo forma. Deklatimas – tai žmogus linkęs kalbėti teiginiais, jam grįžtamasis ryšys su pašnekovu turi antraeilę reikšmę, bendrauti paprasčiau monologo forma. Kada deklatimas kalbasi su kvestimu, tai, kaip taisyklė, šita kalba susiveda į trumpus kvestimo klausimus ir plačius deklatimo atsakymus. Dviejų kvestimų pokalbis susidaro iš sąlyginai trumpų frazių, klausimų ir atsakymų, dažniausiai neužbaigtų. Dviejų deklatimų pokalbis yra tarsi apsikeitimas nedideliais pasakojimais, tai netgi ne dialogas, o greičiau keletas monologų, paeiliui besikeičiančių vienas su kitu. Deklatimas stengiasi pokalbyje būti «vedančiuoju», o kvestimas «vedamuoju». Kvestimui ir deklatimui paprasčiau bendrauti tarp savęs, negu dviems deklatimams arba dviems kvestimams. Tai randa savo loginį patvirtinimą ir tame, kad bet kurioje dualų poroje vienas iš partnerių – vestimas, o kitas – deklatimas.
Diagnozuojant šį požymį gana veiksmingas metodas yra delikatūs bandymai pertraukti žmogų, įsiterpti į jo kalbą. Jeigu diagnozuojamasis lengvai nustoja pasakoti ir atkreipia savo dėmesį į pašnekovą, nerodydamas nepasitenkinimo – prieš jus kvestimas. Deklatimas bandys nutraukti tokius bandymus pakelta balso intonacija, galbūt, būdingu rankos mostu, reiškiančiu, kad jis pasirengęs jus išklausyti, tačiau tiktai po to kai užbaigs savo monologą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į monologų trukmę ir bendrą klausimų kiekį kuriuos užduoda diagnozuojamasis, atsižvelgiant, kad retoriniai, nereikalaujantys atsakymų, ir klausimai su gatavais atsakymais – deklatimiškumo požymis. Svarbu pastebėti ir išorinius požymius, klaustukai žmogaus akyse kalba už kvestimiškumą, šauktukai – už deklatimiškumą. Deklatimų balse daugiau teigiamųjų, netgi kategoriškų intonacijų, kvestimų balse – klausiamųjų, netgi teigiamieji kvestimo sakiniai kartais skamba kaip klausimai. Rašytinėje kalboje deklatimas linkęs klausiamąjį pagal prasmę sakinį pakeisti pasakojamuoju sakiniu. Kvestimas gi atvirkščiai, linkęs pasakojamąjį sakinį pakeisti klausiamuoju, tarsi reikalaujančiu atsakymo, «provokuojančiu» skaitytoją atsakomajai reakcijai, įveda skaitytoją į dialogo režimą su autoriumi.
Labai svarbu neužmiršti ir tos aplinkybės, kad praktikoje nebūna «šimtaprocentinių» kvestimų arba deklatimų (kiekviename žmoguje atstovaujamas abiejų požymių derinys, kaip ir bet kuriose kitose socioninėse dichotomijose), tačiau vienas iš požymių būtinai dominuoja. Jį galima nustatyti, kaip labiau išreikštą, dažniau sutinkamą, krentantį į akis.