Solanža rašė:
Robespjeras ir Dostojevskis
1. Kam ši funkcija skaudžioji, labai skausmingai reaguoja į temas, kuriose kalbama apie savų tikslų pasiekimą (gebėjimą pasiekti savo konfrontuojant su kitais) ir apie savo valią (sugebėjimą nepasimesti reikiamu momentu).
2. Jeigu šią funkciją žmogus išvysto pernelyg stipriai, tai gali pasireikšti besaikiu ir nereikalingu nenuolaidumu - žmogus bijo nusileisti dėl kažko svarbaus, pasirodyti aplinkinių akyse pernelyg minkštu ir todėl ima laikytis taisyklės- nenusileisti niekam niekur.
3. Jeigu kažkas iš jų kažką atima (arba priverčia kažką daryti) jų nuomone netinkamu būdu, tai jiems tampa garbės reikalu atvirai pasipriešinti, net jeigu priešininkas yra žymiai stipresnis - "paprastuose" kolektyvuose tai pasireiškia elementariomis muštynėmis, o labiau "civilizuotuose" jie gali pradėti su pagieža sušaukti viešą susirinkimą, organizuoti viešosios nuomonės reakciją.
4. Šio tipo atstovai, siekdami savo nusprendžia, kad jeigu veikti, tai nesismulkinant su metodais. Tokiu būdu prieinama iki ciniško pragmatizmo, tačiau dažniau pasirenkami ne patys optimalūs būdai, todėl iš šono kartais jų veiksmai atrodo apgailėtinai.
5. Tuo pačiu jiems pasireiškia tam tikras neryžtingumas, ilgi apmąstymai ir šansų apsvarstymai - tai susiję su baime prarasti savas pozicijas, prarasti tai, kas jau turima, baime papulti į priklausomybę nuo kažko.
6. Priešingu atveju, kai skaudžioji funkcija ignoruojama, žmogus pilnai pasitraukia iš socialinio gyvenimo, kadangi bijosi, jog su juo kažkas kažką padarys prieš jo valią. Bet koks pasipriešinimas įvardijamas kaip vaikiški protestai, neverti rimto žmogaus dėmesio.
7. Efektyvesni, tačiau jėgos sprendimai, šio tipo atstovų įvardijami kaip necivilizuoti: "Dievas jiems teisėjas" - ir pan.
8. Tokius žmones erzina įkyrumas - todėl, kad tai vienas iš būdų pasiekti savo ir tai reikalauja įsitempti, kad atsilaikyti.
9. Juos gali erzinti kituose žmonėse pastebimas troškimas "pasiekti savo" bet kokiomis priemonėmis, nepaisant galiojančių normų ir taisyklių.
1. Taip, siekti tikslų per konfrontaciją nėra priimtina. Norisi, jog visi bendrai, pasisikirstę veiklomis, siektų bendro tikslo. Sakinio pabaigos nesuprantu: valia apibrėžiama kaip sugebėjimas nepasimesti reikiamu momentu??
2. Taip, bijoma nusileisti dėl to, kad kitas nemanytų, jog ir toliau bus nuolaidžiaujama. Bijoma
-inio manipuliavimo.
3. Yra ir trečias variantas - asmuo, veikęs iš
pozicijų, tampa persona non grata. Su juo nebendraujama, nepadedama, laukiama progos, kad jam būtų galima kažkaip pakenkti - žodžiais arba darbais.
4. Toks pragmatiškas, netgi kartais ciniškas veikimas gali būti ir labai efektyvus. Pavyzdžiui, reikia spręsti kažkokias nemalonias įsisenėjusias problemas: atleisti kažką iš darbo, kažkam pareikšti pastabą ir pan.
5. Taip, neryžtingumas kyla būtent iš baimės prarasti turimas pozicijas, yra baimė kažką padaryti ne taip, sugadinti.
6. Arba žmogus pamato, jog kažkokioje aplinkoje vyrauja
-iniai veikimo būdai arba bent jau kažkokie šališki veikimo būdai, tada iš tokių sferų pasitraukiama. Prarandamas interesas ir motyvacija ten kažką daryti.
7. Jeigu jėgos sprendimai išsprendžia kažkokias realias globalias problemas - jie priimami ir sveikinami. Jeigu jėgos sprendimais siekiama savanaudiškų tikslų, jie pasmerkiami.
8. Pats galiu būti įkyrus, bet kitų įkyrumo nemėgstu.
9. Taip. Nemėgstu teiginių, pvz. "jis visada pasiekia savo". Man toks žmogus atrodo įtartinas ir pavojingas. Kaip ir žmogus, kuris "visada žino, ko nori".
Apibendrinant galima būtų pasakyti, jog
-iniai veikimo būdai yra sveikintini tiek, kiek jie padeda įtvirtinti
-ę tvarką.