Skarlet raš?:
Besipokalbiaujant issirutuliojo tema apie vaikus. Kokia atsakomybe prisiimame sulig ju atsiradimu? Galbut atrasim sasaju ir su socionika...
As palaikau savaiminio vaiku augimo ideja: jie auga patys, ju nereikia kazkaip ypatingai aukleti, ugdyti, jie patys, kartu begyvendami, is tevu pasiima viska, ko jiems reikia... Ka manot kiti?
Aš sutinku su tavim, Skarlet, kad pats geriausias pavyzdys yra tas, kur? rodo vaikams j? t?vai. Ta?iau, mano nuomone, tai tinka jau praaugusiems vaikams, kurie patys daug k? suvokia ir atsirenka, kas yra kas. Tuo tarpu tam tikrais vaiko vystymosi momentais, tenka užsiimti aukl?jimu. sakykim, jei keturi? met? pyplys pastoviai kelia isteriškas scenas ir ožiuojasi, nesvarbu, namuose ar sve?iuose, aš ? tai kreipiu d?mes?. Žinau, yra nuomon?, teigianti, kad geriau nepasteb?ti negatyvaus vaiko elgesio, bet aš vistik manau, kad labai svarbu vaikui aiškinti, kas tinka, kas - ne, kaip dera elgtis ir labai aiškiai nubr?žti, kur yra galimo ribos.
Iki pilnametyst?s turi b?ti vaikui labai aiškiai suvokiamos galimo ribos, pastoviai jas ple?iant. Kitaip vaikui atrodys, kad jis gyvena chaose ir t?vai juo nesidomi. Sakykim, jei dvylikametis paauglys pareina namo prisir?k?s arba aiškiai išg?r?s, negi taip ir paliksi visk?, kad pats susiprast?