Už lango snaudžianti naktis. Nebečirškia žiogai, nebečiulba karkluose lakštingala, nekaukši šaligatviu moterišku aukštakulnių aidas. Net ir vėjas kažkoks aptingęs - nesujudina nė vieno rudeniško lapo. Tikra "bobų vasaros" nakties idilija...
Barmenas krapštosi prie alaus bačkos - užstrigo jam ten kažkoks kranelio šriūbelis - net alus iš bačkos nebeteka...
Mano bokalas dar apypilnis...Vėl sėdžiu prie kampinio stalelio, vėl visiškai vienas...
Miestelio geležinkelio stotyje ūkteli pasiklydęs garvežys... Kaip ir kiekvieną naktį, šitoje stotelėje niekas neišlipo. Bet garvežys vistiek turi sustoti ir ūktelti - tokia jo pareiga...
Geležinkelio stotys... Daug jų mačiau. Vienos - nudailintos, nušveistos, linksmos, šurmuliuojančios. Kitos - prišnerkštos nevalyvų keleivių ir vietinių "bomžų", su snaudžiančiomis kasininkėmis ir, amžinai kažkuo nepatenkintomis valytojomis. Bet kiekviena su savo veidu ir charakteriu, kiekvienoje likusi dalelytė manęs...
Važiuoti reikėjo toli. Įlipau į vagoną ir... o siaube... atsidūriau čigonų tabore... Mat ir jie iškeitę savo gyvuosius arklius į geležinį
. Taip ir beldžiausi tūkstantį kilometrų su čigoniška gitara, melodingomis čigonės dainomis, murzinais, tačiau žibančiomis akimis, čigoniukais ir periodiškai prisistančia būrėja, kuri vis norėjo man apie ateitį papasakoti. O ką ten pasakoti - man ir taip viskas buvo aišku
Bokalas ištuštėjo. Pakylu ir einu į naktį. Kad vėl kažkada ateičiau...