Socionikos forumas

Tai visai nereiškia, kad padar?s tai, m?gausiesi laime ir džiaugsmu. Tai b?t? nenormalu, nes b?t? pažeistas pusiausvyros d?snis. O ar neatrodo, kad nelaimingi yra tie, kurie trokšta laim?s? Juk kai nori ko nors ir neturi, jautiesi..... švelniausiai tariant, negerai.

Jeigu mes nesvajotume apie laim?, kaip apie Jackpot-? ar milijon? loterijoje, kur? likimas mums gali padovanoti, bet nedovanoja kažkod?l, o galvotume, kad laim?, tai papras?iausiai viena iš b?sen?, papras?iausias dvasinis orgazmas, kuris fiziologiškai NEGALI t?stis ilgiau, nei jam skirt?, tada gal netur?tume iliuzij?, kad laimingu galima b?ti amžinai, kaip pasakoje.

Tada suvoktume, kad laim? ir skausmas, kaip šilta ir šalta, yra tiesiog gyvenimo priedai, be kuri? nors vieno, neb?t? antro. Neb?t? laim?s, gal neb?t? ir skausmo, bet jei neb?t? skausmo, neb?t? laim?s. Tada tiesiog priimtume visk?, kas yra ir kaip yra, nedramatizuodami nelaimi? ir skausmo, nes suvoktume, kad po j? neišvengiamai atkeliaus džiaugsmas ir laim?, ir kad juose juk nieko ?patingo n?ra, o jei iš ties?, tai tik dažniausiai savo egoistini? tiksl? patenkinimo kulminacijos pojutis, tik pojutis, tik...

Kur? ?manoma valdyti ir sukelti dirbtinai, jei jau labai norisi, dvasin? ekstaz?s jausm?, kaip masturbuojantis fizin? orgazm?, kuris nuima ?tamp?, jei kitaip neina j? nuimti.. Mes galime valdyti savo poju?ius, tad galime gyvenimo j?roje nuskandinti nelaimes ir skausm?, tegul neilgam, tegul jos v?l iškils, ir galime pasijausti laimingi net tada, kai atrodo tai ne?manoma. Tik reikia mums panor?ti to.

Kozeris:

o ash manau "laimes" jausmas daznai kazkaip suidealizuojamas. Buti laimingu - gyvenimo budas. Jei pasirenki buti laimingu... Gyvenimas trumpas, tad dziaugiesi juo ir jo dovanomis. geromis ir skaudziomis. Nes skausmas - pamoka. Ji ishmoko ir grudina mus, moko mastyti ir suvokti. O liudna ir bloga buna visiems.... visiems kartais norisi ka nors primushti, ishshokti ish balkono etc.... Bet pvz ash esu laiminga nes noriu tokia buti. Buna kai buna itin smagu - ivairios sekmes, isimylejimai, keliones etc... Buna sumauto laiko... bet tai sukandi dantis ir ishtveri. Ishtveri vidinius nuopolius, depresijas ir savo isterijas. Nes zinai, kad tai tave grudina , moko ir tai baigsis (na kartais tai pamirhsti tai apsidepresini, bet ne per ilgam). Ir pasibaigus bedoms abnschiau ar veliau vel bus sekmiu ir gyvensi toliau. ir vel bus visko. Gyvenimas idomus.

Nieko nera absoliutaus. Viskas yra taip, kaip tu nori/pasirenki tai matyti .

Manau, kad viskam reikia laiko. Po skausmo ir nelaimi? kažkur? laik? vaikštom apmir? ir atbuk?, tiesiog nepaj?g?s pajusti džiaugsmo. Ir nereikia dirbtinai save versti tai jausti. Manau, kai skauda, tai ir reikia pilnai t? skausm? išgyventi, o ne j? slopinti. Nebijoti jo, gyventi su juo. Nes nieko amžino n?ra, bent jau taip teigia fizikos d?sniai. O prieš d?snius - nepap?si. Jei mes skausm? slopinsim - jis niekur neišeis, t?nos mumyse, pasisl?p?s kitais pavidalais. Bet kartu svarbu nesureikšminti to skausmo, neafišuoti, nespekuliuoti juo, tiesiog leisti jam gyventi tavyje. Ateina diena, kai pajunti, kad skausmas traukiasi. O tada j? reikia paleisti. Ne atsikratyti, o tiesiog paleisti, ir jis išeis pats. Tiesa, randas liks, ta?iau randas juk  ne p?linys.Jis galb?t pamaus, bet neatsivers iš naujo. Kai skausmo nebeliks, mumyse nat?raliai atsiras vietos džiaugsmui.

Cassandra:

va kaip graziai ir ishmintingai parashei. Manau daugelio beda yra ta... kad ir praejus laikus skausmas ir pan. ishgyvenimai nepaleidziami, kai jie jau kaip ir noretu patys pasitraukti. Sureikshminama kanchia, skausmas, o ne pamoka, patirtis, sutvirtejimas. Sureikshminamas pats skausmas ar kanchia ir gyvenama jo isikibus arba jis nuollat prisimenamas. Juk nelamimes buvo ir bus. Bet su laiku jas pamirshtam. Ir gerai kad jos yra - jos moko ir stiprina. Bet tas supratimas ateina veliau..... O jei tai skausmas ar kanchia tik patys del saves, desperatishkai ju isikibus kaip viso "sumauto gyvenimo paaishkinimo" arba "prasmes" arbas "kaltes atpirkimo" ar dar ko.... tada jie zlugdo ir menkina....

Casandra, tikrai pritariu - visk? priimti nat?raliai, išgyventi iki galo ir paleisti, kai išeina. Turi vykti nuolatin?s apykaitos ratas.  Nuostabiai parašei!

Liepa:

Visada lengviau pasakyti, negu padaryti... Paleisti... O jei tas skausmas niekaip neišeina, o vis sugr?žta?

Galb?t sugr?žta tod?l, nes vis? laik? buvo atstumiamas, neigiamas?



Casandros mintys man labai artimos. Jose pama?iau t? pa?i? ties?, kuri? nešiojuosi savyje. O skausmas gali b?ti susisuk?s g?žt? širdyje ir gana ilg? laik? - 2-3 metus. Tiesiog geri t? taur? ir nežinai, ar bus dugnas. Yra posakis "saldus skausmas". Taip, jis pasidaro toks savas, kad netgi pradedi kalb?tis: "ir k? mes šiandien su tavim veiksim? kuo tave nuraminti?  ar neprieštarausi, jei šitaip padarysiu?  nepatinka - na ir b?k sur?g?s, o aš pails?siu...". Ir tik tarsi suprat?s, kad jo nebebijai, skausmas nepastebimai pradeda išeiti, tolti.

barbike:



Tai ne vienos dienos darbas. Net ne vien? met?. Jei sugr?žta, vadinasi, jis dar neišnešiotas iki galo. Galb?t ir ne?sis?monintas, galb?t neleidi jam pilnai Tav?s užvaldyti, taip prat?sdama jo egzistavimo Tavyje trukm?. Kai labai skauda, reikia nebijoti pilnai j? priimti ir išgyventi, tada jis grei?iau išeina. Ir nereikia bijoti pal?žti - Dievas kiekvienam m?s? uždeda tok? kryžel?, kok? mes paj?giame panešti. Kaip beb?t? paradoksalu...

noriu pratesti minti kad, sakoma, tuomet kai pripazisti sau kad esi bejegis toliau kovoti su savo skausmu, kai pagaliau istari -Dieve padek man-ta, rodos tavo pralaimejimo akimirka tampa ir tavo pergales akimirka pries savaji Ego. Kuomet pripazisti savo bejegiskuma toliau kovoti ir kreipiesi i Kurianciaja Jega kuri ir tave sukure,ir kuri tikrai gali pasirupinti tavimi nes yra begaline. Tuomet pajunti kad stebuklas ivyko. Ateina palengvejimas. Pazvelgi i savo skausma is salies, supranti, kad sitas skausmas tai dar ne tu, netgi gali ji stebeti, jo tamsu seseli kuris temde sitiek daug tavo dienu, neapibreztus jo konturus. O jis nemegsta buti stebimas is salies, jis megsta prilipti ir susitapatinti su savo seimininku, o atplestas, identifikuotas, staiga pradeda nykti, nykti...

Suabejociau ar verta atsiduoti savo skausmui ir pilnai ji isgyventi, is patirties zinau, kad skausmo savoka samoneje neuzilgo atsikartoja ivairiais kuno skauduliais kurie visai nenoriai pasiduoda gydymui, kol nepasalinai is savo sielos gelmiu pirmine ju priezasti...

Atsiduoti "kurian?iajai j?gai"...  Šia prasme santyk? su savo skausmu gal kiekvienas išgyvena kitaip. Man atrodo, kad tas išgyvenimas surištas su pasaul?ži?ra. Ji turi ?takos.

Zinoma, pasauleziura viskam turi itakos, bet siuo atveju parasiau ne savo mintis, psichologija siulo nesutapatinti saves su savo neigiamais jausmais o pazvelgti i juos tarsi is perspektyvos, is salies: norejau pasakyti kad man tai padejo... Na o ta "kurianciaja jega" tai kaip kam patogiau, ar Dievas, Visatos esme, ar tavo paties pasamone gali buti...Na, turbut skaitete Jodeph Murphy?

beja butu labai idomu suzinoti nuomone apie sia knyga jei kas  skaite "Jusu pasamones galia" . Tiksliau apie ten isdestytas mintis.

Atsiprasau, jei as biski ne i tema, bet atrodo musu jausmai ir pasamone - niekaip neatsiejami dalykai

Ugne raš?:






...man atrodo, kad pilnai išgyvenus skausm? - jis pasitraukia. O j? užslopinus, jis išlenda per nežinia kur visokiais pavidalais...