Socionikos forumas

?ia Žaltys sak? gird?jo, kad ?manoma tai padaryti. Labai ?domu b?t?. Nes jis- tas gyvenimo tempas- tikrai kažkoks per greitas...

Shiaip nezhinau ar ash norechiau stabdyti gyvenimo tempa.. Man visai patinka tas "begimas" - tuomet labai kontrastingai, ir kazhkaip mielai atrodo ramybes minutes. Jos brangios, jos labai isimintinos, jos ish tiesu reikshmingos.. 

Ir vistik, visame begime yra keletas svarbiu taisykliu - niekuomet nesukurti tokios situacijos, kai "nelieka laiko" patiems artimiausiems, patiems mieliausiems zhmonems. "Visuomet suraskite laiko vienas kitam, koks intensyvus/uzhimtas jusu gyvenimas bebutu" - man tai buvo grazhiausias/reikshmingiausias, giliausiai atmintin istriges Vienuolio palinkejimas per vestuves. Ir tai ish ties svarbiausia - tuomet tas "begimas per gyvenima" visai nebaisus pasirodo.. 

Taip, galima pervadinti tem? ir kitaip: kaip atrasti/susikurti tas ramybes minutes, kurios sul?tina gyvenimo temp?? 

kaip sul?tinti gyvenimo temp?? rasti laiko akimirkoms, sugeb?ti sustoti, panerti ? akimirk? ir ja maksimaliai išsim?gauti. nepertempiant, lygiai tiek, kiek ji trunka.... bet pasiimant visk?, kas pozityvu, šviesu ir gera.



Eini ? darb?, tas pats kelias, tiek pat laiko užima. tuo metu galima dairytis. gal kart? išgirsi ž?sis praskrendan?ias ir užvert?s galv? pasim?gausi j? skrydžiu... gal žvilgsn? nuleidus žemyn pasigrož?si besisotinan?ia ant dobilo žiedo kamane... gal ankstyv? pavasar? sugersi gelton? šalpusni? spalv? ir taip pasikelsi nuotaik?... o gilioje žiemoje žaisming? nuotaik? sukurs žvilgantis žaižaruojantis sniegas m?nesienoje... Gal tai gyvenimo tempo ir nesul?tins, ta?iau praskaidrins mintis, pakels nuotaik?; pilkas minutes, kai mus atakuoja nerimastingos mintys, pakeis spalvotos minut?s... 

Solanža,

grazhiai labai tu chia.. Ash tai skaitydama dar pagalvojau - tikriausiai daug kas i pesimizma/optimizma susiveda. Jei esi "pozityvas", tai ir tas begimas kartais i miela striksejima/strakaliojima panashus. O kai viskas tamsu ir negatyvu - tai koks jau chia "begimas".. Greitas koju vilkimas "ish reikalo" ir tiek.. 

taip, didele dalimi Tu teisi, debesiau  Ta prasme, kad optimistas visada sugeb?s ?žvelgti šviesi?j? pus? visur, net ir b?gime, vejantis nepadarytus darbus 



Bet galvoju, kad ?ia gal ir socionika gal?t? savo žod? tarti. man rodos, yra žmoni?, kurie nelabai moka ils?tis, nes juk žmogus iš esm?s pats d?liojasi savo gyvenimo temp? ir ritm? (net jei apskritai dabartin?m s?lygom tas ritmas pagreit?j?s). Tikriausiai yra daromi kažkokie pasirinkimai, vargiai susij? su tingumu/darbštumu, o daugiau su sav?s paskirstymu: kiek savo laiko atiduodi darbui, kiek šeimai, laisvalaikiui ir t.t. Mano anas pasakojimas pritaikytas skuban?iam žmogui, kuris jau?ia laiko stygi? ir persitempia.

Na ?ia labai jau graž?s, su romantiškom detal?m pasi?lymai. O šiaip vienas iš papraš?iausi? ir veiksmingiausi? minut?s radimo b?d? - pasakyti sau "Nu ? velniams.. spjoviau, einu vien? kart? pab?ti ramiai"

O man atrodo kad reikia daugiau gyventi dabartimi.



Laukiam Zalcio zadeto paaiskinimo

Pastebejau, kad kartais begimas gali ir stabtelt. Nezinau kaip kitiems, bet man, jei turiu koki rimta svarbu darba atlikti ir ji atidelioju, tai jauciu ta didejanti gyvenimo tempa - itampa. Tikriausiai del to, kad darbas pastoviai snopuoja man salia ausies :) Pakeitus suvokima, pradejau tuos nemaloniuosius reikalus i prieki uzleisti, tada nusimetu nasta ir vel is naujo palnuoju.Tempas suleteja, nes atlikus sunku darba, norisi save apdovanoti :) - skirti laiko seimai, draugams, kartais skirti laiko ir sau :)

Kaip keista, Migla.. O man atvirksciasi, jei atidelioju tai gyvenimas tarsi sustoja, nejuda... O jei skubi atlikt visus darbus, gyvenimas tarsi bega nuo taves ir tu ji stangies pasivyti, tada tempas pagreiteja.

Yra momentas, kada laikas slenka beprotiškai l?tai... Esu tai patyrusi. Kada ko nors labai lauki, arba kada kas nors labai skauda ir atrodo ta minut? begalin?...

Latex, as turiu omenyje, jei darbu prisikaupia daug, ir tu juos tik perdelioji is vienos lentyna i kita, o daryti ju nesinori, pastoviai jausis itampa. Gal todel, kad as vis tiek juos turiu padaryti. Na ne mano  budui juos numesti neatliktus, kad ir kaip kai kurie slegtu. Taciau, atlikus nemaloniausius greiciausiai, save apdovanoju tuo, kas is ties man malonu - poilsiu su seima, draugais. Taip tarsi suletinu gyvenima, nes sirdziai mielas akimirkas atsimenu ilgai, jos praturtina kasdieni begima. O begti pastoviai? Nemano budui - nesijausciau kad gyvenu, jausciau, kad pastoviai esu junge, isukta i rata ir kad tai nepriklauso nuo mano sprendimu.



Gal dabar aiskiau isdesciau savo pozicija.



Barbyt, sutinku su jumis, kartais norisi atsibusti po keletos dienu, padarius laiko suoli. Gal po keletos simtu metu, tai bus igyvendinta...

Tada supratau, as taip apt pagalvojau



del to atsibudimo ziurejau kaip tik filma, "Prisiminti pavojinga" ten vaikinas atlikdavo slaptas operacijas ir jam po darbo sumokedavo ir istrindavo atminti, kad niekam neatskleistu paslapties. Na, o karta sutikes savo gyvenimo meile per viena uzduoti jis megino prisiminti , kaip viskas buvo. jei taip trintumem is savo gyvenimo nemalonius momentus, savo gyvenimo knygos niekada neuzbaigtumem.

Nieko nenoriu iš atminties ištrinti... nes trinant tai, kas bloga, kartu išsitrint? ir kas gera

O man norisi :) Juokauju. Kartais guliu lovoj, zinau, kad rytoj bus beprotiskai sunku, ir taip noretusi ja persokti, atsibusti sekancios dienos ryta. Zinau, kad ji sunki bus, taciau rezultata norima pasieksiu. Tik va neuronu gaila :)



O siaip gyvenimas, mano manymu, yra sudarytas kontrasto principu - tik salia juodos spalvos mes pamatome baltos baltuma. Jei visos jos butu artimu atspalviu, visi butume kaip migloje :), kada pojuciai suvienodetu...