Ar ,kas nors, atsimenat toki sena rusiska multika apie garveziuka...?
Neprisimenu jo pavadinimo...
Jis veze keleivius, kurie labai skubejo, taciau garveziukas negalejo nesustoti ir nepasigereti pavasarinem pakalnutem,sprogstanciais medziu pumpurais, vasaros - pauksciais, uogom..., rudens groziu , ziemos pusnimis ir apsnigtom eglem...
Nereikia nieko stabdyti, gyvenimo zavumas ir yra tame, kad turime praeiti, dabarti ir ateiti.
Stovintis vanduo pradvista, pelkeja, isnyksta jame gyvybe. Nereikia stabdyti, reikia moketi judeti taip , kad nepralekti pro sali...
Ir dar... Suprantu, kad laiko pasiutusiai mazai...,jau suvokiu, kad gyvenimas ziauriai trumpas...Nezadu ciupti visko, lipdama per kitu galvas, nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmi-isitikinau tuo,...bet , jei eisiu pro laime, dziaugsma, naujus ispudzius, naujus gerus
zmones, kurie gali isitvirtinti mano sirdy, pro sveikata, kuria,ak,kaip noriu ilgiau tureti,...pro grozi...- butinai prigriebsiu...Pati turedama-galesiu dalintis...Nera didesnio dziaugsmo, kaip dovanojimo dziaugsmas!