Nesupratau užuominos apie buhalterius - jų gi specialiai nemoko dirbti tik su klientų mokesčiais, materialinėmis vertybėmis ar darbuotojų algomis. Įmonėje dirba keletas buhalterių (komanda, kurioje veiksmai nedubliuojami).
GERAI (iki smulkmenų) pažinti dualo nebūtina, tai vyksta "eigoje" - žinoma, pradėjom dirbti ne pačią pirmą jo atėjimo dieną, pažinojau kaip dirbusį kitame kabinete.
Globai, visų pirma, aš apibendrinu
praktinį ir asmeninį
savo bendravimą su dualais, o ne mąstau teoriškai ar perpasakoju kažkieno kito įspūdžius... Tad Tavo priekaištai - ne vietoje. Man atrodo, kad tai (jau ne kartą pritaikyta manipuliacija) bandymas nukreipti temos aiškinimąsi į smulkmenas, pašalinius dalykus, bandant sumenkinti pašnekovą - nesiklausant ką jis šneka, o prisiknisinėjant "ar turi teisę taip sakyti", "kaip derėjo išsireikšti" ir pan. T.y. perkėlimas nuo reikalo esmės į etinius dalykus
Dabar į temą: tą patį darbą (tas pačias procedūras, veiksmus - kurie, beje, kartojasi kasmet) man teko atlikti su įvairiais žmonėmis (įvairių tipų). Atrodo, kad vykti turėtų bent jau panašiai... Bet ne. Labai netgi skiriasi.
Kai sudaroma komisija tam tikro periodo darbui - nariai paprastai patys pasiskirsto "pareigomis" - arba kas nors pasisiūlo daryti ką labiausiai sugeba, kas arčiau širdies, arba tiesiog kiti pasako, kad šitas darbas "tau" labiausiai seksis... Nežiūrint pasiskirstymo darbo barais, eigoje vistiek iškyla nenumatytų situacijų, kurių sprendime reikia tuoj pat sudalyvauti visiems komisijos nariams - t.y. arba be žodžių pasiskirstyti kokį vaidmenį prisiimsi, arba apsitarti žodžiu, arba... kyla nesutarimai kas ir ką turi daryti.
Galiu pasakyti, kad PRAKTIŠKAI labai skiriasi: 1) tiek darbų skirstymosi procesas, 2) tiek veiksmai iškilus ypatingai situacijai, 3) tiek bendra darbo atmosfera, nuotaika grupės viduje, 4) tiek ir mano pačios savijauta, pasitenkinimas atliekamu darbu, to darbo sklandumas, atlikimo lengvumas (kadangi kalbu tik apie SAVO patirtį ir savo požiūriu)...
Globas rašė:
Supratimą iš pusės žodžio geriau pamiršti, ypač darbe, kur nuolat atsiranda nelabai suprantamų dalykų, o jų sprendimas dažnai ir sudaro darbo esmę. Dažniausiai būna taip, kad vienas dirba vienaip, kitas - kitaip, ir gerai, jei iš tų dviejų dalių paskui galima kažką racionalaus sudėti.
Pavyzdžiui, universitete kurį laiką dariau lazerių laboratorinius darbus su hugo. Jokio bendro darbo nebūdavo. Jis ateidavo ir vienas viską pradėdavo daryti: perstumdydavo lęšius, sujungdavo grandines, pradėdavo matavimus. Jis praktiniuose dalykuose susigaudydavo žymiai greičiau negu aš, be to, turėdavo savą darbo viziją. Manęs jam nereikėdavo. Tik atliekant skaičiavimus sudalyvaudavau ir aš, nors manau, kad ir čia jis būtų apsiėjęs be manęs - tiesiog man atsibosdavo nieko neveikti, be to, skaičiuoju greičiau negu dauguma žmonių. Ar tai panašu į darbo pasidalijimą? Aišku, galima pasakyti, kad nėra veiklos dubliavimo, tačiau darbo krūvis pasiskirsto santykiu 90% ir 10%. Nėra bendradarbiavimo, nedidelis efektyvumas. Dėl didelio skirtingumo partneriai nesugeba vienas kitam perduoti informacijos ir ieškoti bendrų sprendimų.
Tiek darbe su bendradarbiais, tiek studijų metais gyvenant viename kambaryje, tiek poilsinėse kelionėse - su dualais man neteko patirti Tavo aprašomos "konkurencijos", ar veiklos "uzurpavimo" imantis daryti savaip, nesitariant... Dėl nesitarimo - taip, viskas dažniausiai gaunasi savaime, be žodžių, specialiai neaptarinėjant. Tačiau tai, kokios veiklos imasi kitas - manęs niekaip neužgauna, neįžeidžia nei savimeilės, nei orumo, ir nė į galvą nešauna pasijausti atstumta ar nereikalinga...
Pavyzdžiui, (studijų metu gyvenant bendrabutyje paprastai su tuo žmogum gyveni tik metus) į bendrabučio kambarį pas mane įkėlė naują gyventoją. Skubėjau, tik susipažinom, ir išlėkiau. Parėjusi radau prikaltas jos ir mano lentynas ir netgi sudėliotus daiktus. Įprastai aš pykčiau, kad liečiama, tai kas mano... Bet tai buvo padaryta labai patogiai man! Ir gražiai. Kambarys sušvito jaukumu! Ji vėliau grįžusi puolė atsiprašinėti, kad su draugu nesitarę "pasitvarkė". Aš džiaugiausi, kad viskas taip greitai išsiprendė, ko pati niekaip neprisiruošiau... Va tokia buvo mano pažintis su duale - po savaitės bedravom kaip seserys (gyvenimas šonu prie šono vienam kambary trumpina adaptacijos laiką). Beje, šiaip į ją galbūt niekada nebūčiau atkreipusi dėmesio - ji niekuo neišsiskiria, o buvimo kartu komfortiškumą, ramybę, supratimą be žodžių (nesitarus), įmanoma įvertinti tiktai atsitiktinai pakliuvus į "bendrą vežimą". Su kita duale susipažinau ekskursijoje - mus susodino greta - atsitiktinai. Bet kelionės laiko pilnai pakako, kad mes (kaip draugės) nebeišsiskyriame iki šiol.Tačiau grįžkime prie temos - bedradarbių-dualų. Mano darbas susijęs su informacijos teikimu, "klientų" aptarnavimu... kartais būna gana nelengvos nenumatytos situacijos. Tai va, su dualu susistygavimas vyksta be žodžių ir nesitariant. Mes savaime veikiame tarsi gerai suderinta komanda. Aišku, aš darau visą darbą, susijusį su duomenų baze, skaičiavimais, formulėmis. Dualas - nepakeičiamas bendravime, ir ypač jei "klientas" pasitaiko konfliktiškas. Taip pat dualas "reprezentuoja" mūsų darbą. Bet aš nesijaučiu nustumta, užguita, nukišta į "nematomą" kampą. Su niekuo nebuvo taip smagu dirbti - kaip su dualu. Su niekuo nesijaučiau taip LENGVAI viską sugebanti, viską mokanti ir pan. Ir apskritai baigiantis gana įtemptai darbo dienai su viršvalandžiais - jausdavau pasitenkinimą darbo rezultatais (nejausdavau nuovargio).
Tarp kitko būtent dualinėje komandoje mes susilaukdavom geriausių "klientų" atsiliepimų. Mes dirbom su ugnele!
Globai, Tau būdinga iškelti abejones - kad tipas nustatytas neteisingai...
Tai va, šiemet mano įtariamasis dualas (bedradarbiavimą su kuriuo ir aprašiau čia) įsidarbindamas praėjo Keirsi testą su psichologu. Išvada - Diuma (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad buvo abejonių dėl logikos; kadangi darbinosi į buhalterio pareigas, iš pradžių įtarė Gabeną).
Tau būdinga prikaišioti teorinį apsiskaitymą...
Praktiškai irgi negaliu paneigti, kad Diumai labai natūraliai gaunasi sudaryti nuomonę viršininkų tarpe, kas ką sugeba ir kas ką moka (jis gi - tarpininkas), bet... tai puikiai skatina mano SUPEREGO bloką, t.y. jėgų, pasitikėjimo ir entuziazmo patrigubėja!!! (Lyginu darbą su konfliktiniu tipu, kuris nusimuilina nuo darbo, apkaltina kitus blogai dirbant ir skleidžia paskalas - bet tai kita tema).
O Tu dar abejoji, kad dualas kaip bendradarbis - G E R A I ?! Juk tai NUOSTABU! Geresnio palinkėjimo ir nesugalvotum