Socionikos forumas

?domiai priraš?te... Buvau kelet? dien? atsitraukusi.

Daug kas sutampa su Casandros mintimis - kai jausmai išbl?sta arba turi nutr?kti, reikia tam tikro laiko. Tik man tai asocijuojasi ne su knygos pad?jimu ? lentyn?, o tarsi su žaizdos užgijimu. Reikia duoti jai ramyb?, neliesti kur? laik?, kad prad?t? užsitraukti.

Vistiek tenka išgyventi iki galo. Nebandau neigti, dusinti, kažkuo pakeisti... Tenka susigyventi su nauja realybe. Ji tokia pat tikra, kaip ir prab?gusioji. Ir randas lieka, tikras...



Apie neapykant?, paniek? ir kitokius jausmus.... Nejau?iu aš j?. Ir nevadin?iau tai idealiais jausmais. Tai nat?ralu.

Ir j?s pabandykite atsakyti ? klausim? - neapykanta KAM? Sau? Tam žmogui? Jo poelgiams? Juk tai nes?mon?.... Jei myl?jai, tai kaip gali neapk?sti sav?s už t? jausm?? Juk meil?je pasireiškia tai, k? gražiausia turi kiekvienas žmogus. Vadinasi, neapkenti savyje paties gražiausio???

Neapk?sti žmogaus ar jo poelgi?? Neapk?sti žmogaus - nesigauna. Galima netoleruoti tam tikr? poelgi?. Ta?iau kad meil? virst? neapykanta - sunku ?sivaizduoti. Juk ji yra visaapimantis jausmas. Netgi didel?s apgavyst?s atveju gri?va galb?t pagrindinis dalykas - pamatai, be kuri? negali stov?ti visas r?mas (vaizdžiai ?sivaizduojant). Ta?iau negali gri?ti totaliai viskas. Vistiek išlieka ir kažkas gražaus.

Tod?l ir tai, k? tuomet jauti, ?vardin?iau kaip skausm?, panik? galb?t. Tai be abejo - sukr?timas. Ta?iau blogi dalykai išsiskaido. Netampai klaid? su savim kiekvien? dien?, bet ir nebekartoji toliau - jau paž?sti. Ir turi praeiti tam tikras laikas, kol susivoki iš naujo, atrandi save. Surandi savyje t? šerd?, kuri nel?žta, kuri nekei?ia savo vertybi?. Ir štai šitos savo dalies, esm?s - žmogus negali paneigti, negali uždaryti jos kal?jime. Ji v?l ieško iš?jimo, ieško kur gal?t? išsiskleisti. O neapykanta tam kliudyt?, kaip mirtini nuodai. Meil? viena. Meil?je n?ra neapykantos. Neapk?sdamas, neleisi sau v?l myl?ti. Ar šito savanoriškai atsisakytum???



Likti draugais... Priklauso nuo aplinkybi? - reikia laiko.  Nesutikau totaliai blog?. Klysti yra žmogiška visiems. Per klaidas ?gyjame patirties. Bendrauju su žmon?mis toliau, "iš toliau". Nežinau kaip tai paaiškinti... turb?t ? savo praeit? noriu ži?r?ti be baim?s, nepalikti po sav?s prispjaudyt? šulini?, sudegintos žem?s... Ten lieka mano p?dos...

Keliau as atsiprasau kad taip velai atsakau, bet geriau veliau negu niekad. Skaiciau Zaltys parase pan. ka as norejau pasakyt, tik tiksliau siek tiek 

Neapykanta tik parodo, kokia netobula buvo meile.. Nes iseina kad kai zmogus buvo su mumis tai mes mylejom ir graziai kalbejom, o jau kai issiskyrem tai vadinas mes jo nekenciam.. Kodel? Ar ne todel kad "geriau ji/ji bus man, nei kitam/kitai!" Tai egoistiska.. O kodel nepagalvojus "Jei jam gerai as laimingas/laiminga" Ir kam ta neapykanta? Iseina kad  buvo egoistiska meile, arba meile sau daugiau, nei kitam.. Kai nekenciam , vadinas sunkiai susitaikom su savo praradimu.

Ar teisinga neigti neapykanta? Nezinau ar galima vertinti tai teisingumo poziuriu. Arba jauti, arba ne. Bet tai daug ka pasako. Zmonems budingas egoizmas, ir tame nieko nenormalaus nera. Todel normalu, kad jauciama neapykanta. Nes.. kiekvienas myli kaip moka. Vieni vertina vienus dalykus, kiti - kitus..

O man noretusi pretenduot i tobulus jausmus. Kodel ir ne? Juk gera tobuleti, ar ne? Nemanau taip pat kad neapykanta sumenkina Bet padeda siek tiek sudaryti tikra zmogaus portreta



Pagarbiai.

Neapykanta tik parodo, kokia netobula buvo meile.. Nes iseina kad kai zmogus buvo su mumis tai mes mylejom ir graziai kalbejom, o jau kai issiskyrem tai vadinas mes jo nekenciam.. Kodel? Ar ne todel kad "geriau ji/ji bus man, nei kitam/kitai!" Tai egoistiska.. O kodel nepagalvojus "Jei jam gerai as laimingas/laiminga" Ir kam ta neapykanta? Iseina kad  buvo egoistiska meile, arba meile sau daugiau, nei kitam.. Kai nekenciam , vadinas sunkiai susitaikom su savo praradimu.



Kod?l visa tai, k? tu rašai, labai lengva patarti kitiems? O kai pats susiduri su panašia problema, visos protingos mintys išgaruoja kažkod?l... Aš irgi dažnai pagalvoju, kad vardan brangaus žmogaus laim?s gal??iau j? paleisti, kaip sakoma, atiduoti kitai. Nežinau, tai nebertinu kaip kažkokio egoizmo nebuvimo, nevadinu tai kilnumu, nes papras?iausiai nežinau, kaip b?t?, jei taip iš tikr?j? B?T?... Kažkod?l tokiais atvejais dažniausiai žmon?s elgiasi neprognozuojamai... Egoizmas? Taip, be abejo, tai vienas iš svarbiausi? veiksni?... Nes žmogus bijo palikti vienas... galvoja apie save pirmiausia, o ne apie kit?...

barbike kartais b?na taip, kad tebeb?nant kartu jau nebelieka meil?s. Nebelieka netgi buvimo kartu. Atsiranda vienatv? dviese, kuri kur kas baisesn? už vienatv?, kai esi vienas. Atsiranda tokie veiksmai ir poelgiai, kuriuos reg?damas, sav?s klausi - "Ar tas žmogus, kuris šitaip su manim elgiasi, iš ties? mane myli?" Tokiais atvejais tai n?ra neapykanta. Tai grei?iau savisaugos instinktas - pasitraukti atokiau. Ir visam laikui. Tokiais atvejais ne žmogaus gaila, o laiko.

Barbike" raš?: Kažkod?l tokiais atvejais dažniausiai žmon?s elgiasi neprognozuojamai... Egoizmas? Taip, be abejo, tai vienas iš svarbiausi? veiksni?... Nes žmogus bijo palikti vienas... galvoja apie save pirmiausia, o ne apie kit?...



Nor??iau paprieštarauti d?l to egoizmo ir d?l bijojimo palikti vienam...  Ne visiems tai b?dinga, likti vieni bijo tikrai ne visi.  Ir d?l galvojimo apie save - sutinku... bet labai svarbu ir tai, KAIP/AR supranti kit? žmog?. Ir tas "vardan brangaus žmogaus laim?s" paleidimas arba nepaleidimas gal daugiau susij?s su supratimu. Taip pat ir supratimu, kad brangaus žmogaus apsisprendimo - nepakeisi.

Manau, kad egoizmu arba altruizmu poelg? ?vertina kiti, t.y. steb?tojai. O pats elgiesi spontaniškai daugiau, taip, kaip TAU ?prasta spr?sti situacijas, o ne galvodamas ar tai bus egoistiška ar altruistiška. D?l to ir gaunasi neprognozuojamumas, kad kiekvienas tas situacijas sprendžia savitai, kaip jam b?dinga.  Jeigu panaši? situacij? b?t? daug vienam žmogui - ko gero, jis išeities ieškot? panašiu metodu, nors ir mokyt?si iš savo klaid?.

Žmon?s skirtingi - kitus jie vertina pagal save.

Vat apie savisaugos instinkta....labai taiklu. Butent taip pavadinchiau ta jausma, kuri jauchiu pakiaulinusiam zhmogui.

Labas vakar?lis. Atsiprašysiu, bet nor??iau paprieštarauti. Savisaugos instinktas tai ne jausmas, o pasamoninga organizmo reakcija i aplinkos dirgikl?, ir tik poto jai pra?jus jau?iame ( pajuntame ) adrenalino antpl?d?. Tai yra atoveiksmis ? veiksm?.

Mielieji mano!  Ar jums neatrodo, kad bandote apibendrinti neapibendrinama!?  Jus visi savotishkai teisus! Mane, butent, labiau domina tas atvejis, kada draugus ( mylimuosius) ishskyre objektyvios aplinkybes. Kokios? Na pavyzdzhiui vienas ish ju ishvazhiavo kazhkur labai ilgam laikui. Arba vienas ish ju arba net ir abu buvo vede ir negaledami buti kartu nusprende nebesusitikineti. Ar gali ntokiu atveju buti neapykanta? manau, akd ne. Tokiu atveju, manau,  lieka meile, pagarba, shilti jausmai ir ganetinai daug skausmo....

Ash nekalbu apie vieno ish ju ishdavyste, nes ishdavystes atveju man toks zhmogus butu tiesiog mires ir , kaip sako Cassandra - gaila butu tik prarasto laiko ir skaudu butu buti ishduotam.

Ta linksniuojama neapykanta, tai yra kažkas baisaus. Neapykanta skatina agresija su visom iš to išplauken?iom pasekm?m. Nenuostabu yra matyti kriminalines suvestines su konkre?iais faktais. Man neapykanta yra neprimtina ,bet kuriuo atveju, net išdavyst?s. Kod?l turime pasmerkti artim? žmog? už jo veiksmus, kad ir kaip stipriai b?tume iskaudinti. Gerai, kad ?ia skambantis žodis mires yra netiesiogis, bet juk yra žmoni? kategorija geban?i? ?gyvendinti ši? žodžio prasm? ir tik d?l savo egoistini? jausm?.

Išdavyst? gali b?ti visokia: fizin?, dvasin?, finansin? ir tt. Pas kiekvien? savi kriterijai. Žmogus, kaip asmenyb? bresta vis? savo gyvenim?. M?s? pasul?ži?ra, pasaul?jauta, kinta ?takojama ?vairiausi? socialini? ir kit? veiksni?. Ar nevert?t? susimastyti, kad ir m?s? pa?i? veiksmai, elgesys ?takoja partnerio ne tik veiksmus, elges?, bet ir jausmus m?s? pa?iu atžvilgiu. Negalima vienašališkai iš savo pus?s kaltinti partnerio, reik?t? pažvelgti ? save ir iš jo varpin?s.     

"Savisaugos instinktas tai ne jausmas, o pasamoninga organizmo reakcija i aplinkos dirgikl?, ir tik poto jai pra?jus jau?iame ( pajuntame ) adrenalino antpl?d?. Tai yra atoveiksmis ? veiksm?."



O gal motrims tai yra kitaip, nei vyrams? Nes ash tai suprantu butent, kaip jausma, jausma , kylanti savaime, kai tarsi naturaliai vengi galvoti apie ta zhmogu, vengi dalyku, primenanchiu ji/ja ir t.t. Chia ne tas atvejis, kad neshoki pro langa, nes zhinai, kad prisitrenksi :) Va ten tai adrenalinas.

Kod?l visa tai, k? tu rašai, labai lengva patarti kitiems? O kai pats susiduri su panašia problema, visos protingos mintys išgaruoja kažkod?l... Aš irgi dažnai pagalvoju, kad vardan brangaus žmogaus laim?s gal??iau j? paleisti, kaip sakoma, atiduoti kitai. Nežinau, tai nebertinu kaip kažkokio egoizmo nebuvimo, nevadinu tai kilnumu, nes papras?iausiai nežinau, kaip b?t?, jei taip iš tikr?j? B?T?... Kažkod?l tokiais atvejais dažniausiai žmon?s elgiasi neprognozuojamai... Egoizmas? Taip, be abejo, tai vienas iš svarbiausi? veiksni?... Nes žmogus bijo palikti vienas... galvoja apie save pirmiausia, o ne apie kit?...





Barbike kai pats suiduri pradedi veikti Nemanau jei brangiausias nori sprukti ji islaikysi savo maldom ar sugraudinsi. Verciau islaikyt savigarba ir paleisti, tegul eina. As sakau, nes man taip buvo. Gal buciau kuriuo momentu pradejusi nekesti, bet po to pagalvojau, o kam to reikia? Kokia prasme nuodyti savo siela ir samone tom neigiamom  emocijom? Tegul gyvena laimingai jei jam pavyks tik apsidziaugsiu, vadinas  mums nelemta buvo.. ir jo laime su kita. Tuo momentu, kai buvom kartu buvo smagu, gera, o jei vienam pasidaro nasta santykiai nera prasmes kankintis ir puoselet ta neapykanta. Yra auksine fraze:"Yra kaip yra". ir dar.. nera nieko baisiau kai pradedi eiti pries save, prarandi savo savigarba, zeminiesi.. tai slykstu. Kaip sunku bebutu tai nepagrindas prarasti savo isdiduma ar pradet nekest. Ir ,manau, likti aukstumoje yra daug geriau nei nusileisti iki zemenio lygio, nors ir yra kartais skaudu.. Patikek, tai atsiperka su kaupu

Latex,



SAM perspeja: neigiamu jausmu neigimas labai pavojingas jusu sveikatai - gali baigtis piktybiniais augliais, nebevaldomomis emocijomis ir psichiniais sutrikimais.



aCargiai :)) ;)

na girdejom jau... is psichologijos kurso univere dar..

vienas dalykas neigti ir jausti tuos neigiamus jausmus , o kitas stengtis suprasti ,  del ko taip yra ir isgyti Todel jei  protas dominuoja, o ne jausmai, manau pavojus nedidelis. Ar reikia sau isakyt supykti?

labas vakar?lis.

Debes?li kelis kartus perskai?iau Latex pasisakym?, bet nieko nepasteb?jau, kadb b?t? neigemi jausmai. Pama?iau tik pagarba kitam žmogui, jo jausmas ir visa kita kas siejasi su kilnumu. Pritariu Latex nuomonei ar poži?riui nesvarbu kaip tai ivardinti. Kam reikia ?sti nervus vienas kitam vis? likusi gyvenim?, kai galima išsiskirti gražiuoju. Nes testi kažkokius dirbtinius santykius yra beprasmiška. Kokia prasm? rodyti aplinkiniams " spektakl? " , jei tarpusavio santykiuose tvyros ?tampa, tai tik dar pablogins abipusius santykius. O suteikus mylimam žmogui laisve ateiti juk galima išlaikyti šiltus draugiškus santykius ir iš to manau laim?sime daugiau nei pralaim?sime.

M2.

Na pasaky?iau, kad užvedei mane ant teisingo kelio. Dabar supratau kod?l tau tai yra savisaugos instinktas. Kiek žinau jei neklystu, kad moterys kritines situacijas vertina jausmais ( emociniais išgyvenimais tuo metu ), o vyrai konkre?iais faktais susijusiais su t? situacija.