Pagaliau ir aš parašysiu savo improvizacij? Aivazovskio paveikslui:
Tai kas matoma paveiksle tarsi nerealistiška, tarsi maloni migla,
kažkas tvyrantis ore....,
atrodo ištiesi rank?, kad už?iuopti tai k? matai,
kad pajusti kažk? daiktiško ir .... suprasi, kad tai lyg miražas
išnykstantis, kai tik bandai geriau ? j? ?siž?r?ti....
Iš tikr?j? kai tik ?d?miau paži?riu, konkretus daiktai (laivas, valtel?, žmon?s, sala)
tarsi aptrupa, sumaž?ja, aptirpsta, pranyksta....., o ryškiausiai ? pirm? plan?
atsistoja saul?s takas.... Tarsi tos besileidžian?ios saul?s šviesa nušvie?ia
nuskaidrina, sujungia... Sujungia du krantus, sujungia "?ia ir Dabar" su "Ten ir Tada",
Tai tarsi takas per prasm?, per gelm?, per siel?, tai tarsi tai kas j? atveria,
nušvie?ia, sušildo ir džiugina.... Erdv? šviesi, miela ir trapi, kaip ir vaikiškoje pasakoje,
kur viskas ir visada baigiasi gerai....
Dar šis paveikslas man pulsuoja amžinybe... amžinai tyvuliuojanti rami, saul?s šildoma j?ra,
tas pats šimtme?iais stovintis kalnas, tie patys laiveliai met? metus plaukiantys ? j?r?
ir atgalios, tie patys ? krant? gr?žtantys džiugesio kupini veidai.... ta pati
palaiminga ramyb? ir jaukuma amži? amžiais tvyranti ore....