Klaidų netaisau, kai paskaitysite, ištrinsime;
Mes medžiotojai
Buvo dar pavasaris , kai pradėjome ginkluotis, o paskatino mus vietiniai vaikinai, viską nupasakodami, kaip ir kur gauti. Taigi pieš pirkdami medžioklinius šautuvus, pirmiausia išsiėmėme medžiotojo bilietus, tikrus ir su nuotrauka, o paskiau ir leidimus medžioti išdavė.Tuos reikalus tvarkė Priešgaisrinės organizacijos viršininkas, jis buvo ir medžiotojų draugijos pirmininkas, todėl sumokėją po 5 rub. mokestį įgijome teisę medžioti visame Stara – Ruskam rajone, o šautuvus suregistravo į bilietus. Mes buvome tik trys, tai pirmininkas paprašė paraginti ir kitus mūsiškius pirkti ginklus, nes Lietuvoje reikia egzaminus laikyti, ir metus laiko stažuotis, tik tada tampi medžiotoju, todėl iš mūsų grupės neparsivežė šautuvų, tik kokie 5, kurie tikrai nesidomėjo tuo dalyku. O važiuodami namo dar susimokėjome nario mokestį ir už ateinančius metus po 3rub., ir pirmininkas mums kruopščiai anspaudavo apvaliu anspaudu ir parašu patvirtino visų įrašų teisingumą, todėl grįžę Raseiniuose sukėlėme paniką. Į profesinę mokyklą buvo iškviesta Raseinių medžiotojų draugijos pirmininkas ir milicijos viršininkas, nes mokykloje atsirado 52 ginkluoti vyrai ir visiems pagyrūniškai kišdavo po nosimi leidimus ginklui ir medžiotojo pažymėjimus, o jau po valandos visi buvome suvaryti į salę ir su visais šautuvais ir šoviniais, o kadangi šautuvai buvo neužtaisyti, ir dokumentai buvo tvarkingi, tai milicijos viršininkas paaiškino, kad įstatymas nepažeistas, kad Raseinų skyrius priims tik savo rajono gyventojus, kai užsimokėsime skirtumą nes Lietuvoje nario mokestis 12 rub. O mes tik po 3 tesumokėją ir atskirai egzaminų jau laikyti tikrai nereikės, nes esame pilnateisiai medžiotojai, o medžioti galėsime tik tada, kai prisidėsime ir darbu, prie žvėrelių globos. Taip paskaitę politinformaciją, paleido visus staigiai vykti į mamus ir saugiai paslėpti šautuvus, nes jau tada reikėjo užrakinamos patalpos arba seifo ginklui laikyti. Taip ir likome vsi ginkluoti, o valdžia kraustėsi iš proto, kad prisigėrę piemenys visus išpyškins. Bet tai buvo tik matoma pusė, o grėsmė slypėjo visai kitur. Daugelio čemodanai, buvo prikrauti kariškų šautuvų, su patrumpintais vambzdžais. Nes kitaip į čemodaną netilpo ir taip tik nuo kampo iki kampo paįstrižai numieravome, ir galus vambzdžio nupjovėme, o šovinių visokių, kad čemodaną vos atkeli, nuo žemės. Va čia tai jau reikėjo mlicijos, bet mes buvome gudresni ir jeigu jau leidimo nėra tai ir tylėk, ir neplepėk, būsi laimingesnis, o aš llgą laiką per naujus metus saliutavau iš kariško šautuvo, ir daug ką sumedžiojau, nes iš medžioklinio tik iš arti nušauni, o karišku šautuvu, ir už kilometro krinta, jei tik pataikai. Aš parsivežiau tris šautuvus, medžioklinį , vokišką ir rusišką, o vokiškas buvo liuks šautuvėlis, ir šoviniai jų sutepti vazelinu, blizgėdavo ir žalvaris nesioksiduodavo, tik bėda ta, kad šoviniai baigėsi ir tų ilgųjų senai jau negamina.
Ant apkasų
Taigi nupasakojo mums vietiniai vaikinai, kuria kryptimi reikia važiuoti iki to košmaro, kur per miškus eina Leningrado apsupties fronto žiedas, o ten jau ko tik nori ir šovinių ir šautuvų, minų ir nesprogusių bombų, net ir tanką išbaraklinėtą radom,o važiuoti mums su Kaziuku reikėjo autobusu, apie 20 km. pagal tokį upeliuką, ir autobusas tik ryte vieną kartą važiuodavo. Mudu apsigavova, nes galvojova vakare grįžti, tai Kazimieras pasiima medžioklini o aš du kariškus daiktamaišius ir puskepalį duonos pietums, ir dar po dėžele degtukų, bei rublį , autobuso bilietui, ir su tokia ekipiruote leidžiamės šoviniauti. Nurodytoje stotelėje išlipame ir nieko nežinome kur tas autobusas važiuos toliau, o jis apsisuka ir atgal, ir jokio ženklo, kada čia vėl pasirodys nėra, taigi skubame prie apkasų, einame pro tokias apgriuvuses lūšnelias, be gyvybės ženklų ir pagaliau prasideda krūmokšniais apaugusi laukymė, ir labai retai vieniši medžiai, tai ir pastebime apkaso griovelį, o kad čia jau viskas nurinkta tai ir durnam aišku. Bėgte bėgame tuo apkasu totyn ir pamatome surūdijusį nubaraklinėtą tanką, bet ir tas nedomina ir kai prieiname ženklą rusų ir vokiečių šautuvai kryžmai susmeigti į žemę, suprantame, kad jau čia reikia būti atsargiems, ir dar niekas toliau nėjo. Todėl 10 metrų atkarpoje ir pamatėme tame apkas žmonių greučius o ant apkaso susmeigti kareiviški kastuvėliai. Pažvelgiame atgal ir pamatę žmonių kaulus supratome, kad čia yra - kapas ir mudu pasižiūrime vienas į kitą ir be žodžių pradedame užkasinėti kaulus , o ką kasdami randame tai jau mūsų.Iš karto randame žemėmis užžertas 5 dėžes vokiškų šovinių , visi sutepti ir blizga, o dėžėje 200 šovinukų. Tuoj susikratome į kuprines ir toliau užkasinėjeme, o šautuvai vis parūdiją ir spynos nevaikšto, pagaliau aptinkame ir medinėje dėžėje , bet tik du visiškai blizgantys o mums ir užtenka , nes daugiau neparveši. Likusius ir mudu kryžmai susmaigstome į žemę ir kastuvėlius taip pat, tai ženklas kitieme , kad toliau žmogus nebuvo įžengęs. Dar pasirankiojame tolo gabalų, randame ir kapselių pieštuko storumo o tolo gagaluose tokio dydžio skylutės , reiškia viskas tinka sprogdinsime žuvį, ir prisišūdinėją pilnus daktamaišius pamažu traukiame atgal. Jau ir pavakarys tai pasidaliname duonutę ir labai skaniai suvalgome.Su smėliu , prie upelio šveičiu vokišką šalmą, o Kazimieras kuria ugnį, nes nemažai matėme ūmėdžių, ir lepšiukų. Virsime vakarienę, nes jau aišku autoboso be ryto nebus. Pirmiausiai atsigeriava pasirinkę sraunesnio vandens, tada aš nešu šalmą su vandeniu prie laužo kaitinti, o Kaziukas grybauja ir tuoj , išsiverdame grybienės, bet nei šaukšto , nei peilio, neturime ir nusprendžiame eiti į lūšnelias , druskos ir gal duonos turės, nes kapeikų dar atlieka , nuo autobuso bilieto
Pritrūko duonutės
Su Kazimeru traukėme burtus, kurem eiti prašyti druskos ir gal duonos turės parduoti, nors ir žinojome, kad duonutė parduodama ribotai. Išsilupo nulaužtą degtuką Kazys , bet prašė nors netoli namo pabūti, nes rusiškai abu vos kelis žodžius težinome, vis drąsiau bus . Tai abu ir kūpriname susigūžią , nedrasųs, o bobelė , kieme bestovinti, mus stebi , ką susiruošėme daryti, jug svetimi žmonės čia retenybė. - Priviet, ištariu lengvesnį žodį ir stovime vieni kitus tyrinėdami, - Nu zdarov esli ne vrioš, pradedame pokalbį. Autobusas tik rytą bus, privirėme grybų , o druskos nėra aiškiname pusiau Lietuviškai . - Tai iš kur atvažiavote , gal jūs meluojate, o vokietukai po karo užsilikę, bet mes pasiaiškinti jau nesugebame, todėl nuleidę galvas tylime. Kazimieras jau neišlaikęs įtampos pasisuko eiti, o aš pakėliau ranką prie burnos ir pamirginau pirštais, norėdamas taip parodyti , kad nemokame kalbėti, ir boba sujudėjo sakydama; - Kad jūs ir vokietukai , bet jauni ir man gaila tai duosiu jums valgyti, bet ir aš nelabai supratau, ką greitakalbe išpyškino boba, todėl irgi pasisukau eiti. - Pogodite , riktelėjo boba ir sugirgždėjo lūšnelės durys, o kai išėjo rankose laikė į laikraštį sivyniotą paketėlį; - Va berite riąbetiški i s bogam, ir dar paaiškino , kad reikia eiti ton pusėn iš kur mudu ir atvažiavome, nes ten žmonės arčiausiai gyvena ir pažiūrėjusi į mūsų kapeikas tik ranka numojo. - Sposibo – sutartinai padėkojome ir į kojas dėjome, o atbėgę pasižiūrime , kas per lobis. Dvi piršto storumo forminės duonos riekutės ir žiupsniukas druskos. Tai buvo jau šis tas, ir užsūdę grybienę gerte gėrėva iš viso vokiško šalmo, o duonutė buvo medaus vertės todėl pasitiesėva laikraštį ir užsigulę ant jo valgėme , kad nei trupinėlis nenukristų Taip pavakarieniavę atgavome jėgas ir vėl užėjo noras ką nors nuveikti. Pirmiausia įsiruošėva palapinę, o tai daryti tai jau tikrai mokėjome; Aplink pušaitės kamieną pristatėme kuolų, ir viršų surišome viela, kurios visur mėtėsi, kūliais, ir apkrovėme eglišakėmis, o vidų storai išklojome sausa žole, kurios irgi buvo pakankamai. Turėjome erdvų butuką, o priekyje kūrenosi lauželis. Viską susikrauname vidun, ir einame dar pasivaikščioti , gal ką įdomaus pamatysime Nuėjome gal puskilometrį, ir atkreipėme dėmesį į didžiulią krūvą, ir tik priėją arčiau pamatėme kad ten bombų krūva, o ją žinoma reikia susrogdinti, ir pradedame krauti ant jos sausas šakas ir didelias malkas , Padirbėjome iš peties ir sukrovėme didžiulį kūgį . Na dabar tai padarysime saliutą ir pakūrę , nubėgome į paupį, nes tik ten buvo kalniukas , kad galėtume saugiai pasislėpti, ir sugulę šlaite pradęjome laukti
Bombų kepimas
Mudviem jau nusibodo gulėti jokio pliumpio nesulaukiame ir pagalvojome , kad ugnis tikriausiai užgeso ir nieko nesulauksime, tai atsargiai pakylame apsižvalgyti, ir tik BABACH. Kur stovėjome ten ir kritome ant žemės, bet sprogimų tik pradžia buvo, sudetonavo matyt ir netoliesia buvusios bombioškės ir per dūmus ir žemes nieko nesimatė, o tik tratėjo ir net ore išmestos sproginėjo. Taip inkšdami iš baimės vos į žemę patys nesulindome, ir tik jau rodos pasibaigė ir galima keltis, vėl babach. Taip išgulėjome apie valandą, kol įsitikinome, kad jau visos išlakiojo, o atsikėlus vaizdelis buvo nekoks; Stori medžiai stypsojo be šakų, o plonesni gulėjo nukapoti skeveldrų ir kokiu 100 m. spinduliu aplink laužą tik juoda žemelė juodavo, Vienur , kitur dar ruseno didesnis nedėgulis nukritęs, o mudu ilgai dar žodžių neradome, nes mums reikėjo tik bent 10 m. paėjėti tolyn, kai buvom pradęją eiti ir mūsų ten jau niekas nebūtų radę, Taigi tylėdami sulindome į savo žemėmis apneštos palapinės , vidų ir iki ryto drebėjome. Ryte jau naujos problemos atsirado, kaip parsivežti kariškus šautuvus nes be leidimų niekas ir į autobusą neįsileis, o leidimas tik medžiokliniam. Tada Kazimieras savajį paslepia palapinėje ir pasiima tik šovinius , uždedame kuprinę ant nugaros ir dabar rengiame mane. Buvome apsirengę kombinezoninėmis plačiomis kelnėmis kerziniais batais ir vatinka, kaip tikri Rusiukai, tai atsegus kelnes pro jas įgrūdome šautuvą į kerzinį batą , vambzdžiu žemyn , užvilko Kazimeras man pufaikę susagstė ir nieko nesimato, tik koja per kelį beveik nelinksta. Žinoma uždeda ir kuprinę su šoviniais ,ir vos einu, o ir autobusas turi jau būti. Atvažiavo autobusiukas jau su kokia 10 bobelių , Kazimieras perka bilietus , o aš vos įsikabarnoju į vidų ir einu tiesiai į galą, kadangi sėdėti negaliu , tai abu stovime, o bobos puola ; Riąbetiški saditis mesto xvatit, bet mes tik žiūrim pro langą ir kenčiam kad tik geičiau išlipti , bet ir išlipus bėdos nesibaige, nes reike eiti per geležinkelio stotį , o ten žmonių pilna Tai ir drožiame tiesiai ir nesidairome, o man kuprinė prakiūra ir šoniniai vis kas 5 m. papsi ant žemės. Mes šito nematome, tai mažamečiai vaikučiai juos renka iš paskos ir man atiduoda pasiviją; - Diadia, vam sypiacia potrony, tai susikišu į kišenes ir Kaziukas užkiša skylią popieriumi. Ir jau lengviau atsidūstame, stotis pereita, o dabar jau takučiai iki kaimo, ir paėjėją toliau išsilupame šautuvą ir paleidžiame džiaugsmo šūvį, o mus jau sutinka Vincas, ir planuojame kitą savaitgalį vėl apsilankyti, tik jau viską žinome , ir daugiau taip kvailai nesielgėme, o pasiėmėm maisto ir daugiau draugų _________________
|