Traukinio keleiviai
F. Kafka
Ži?rint žemiškai suteršta akimi, m?s? situacija - kaip traukinio keleivi?, kuriuos katastrofa ištiko ilgame tunelyje, ir tokioje vietoje, kur pradžios šviesos jau nebematyti, o galo šviesa tokia mažyt?, kad žvilgsnis vis turi jos ieškoti ir vis j? pameta, be to, n?ra net tikras dalykas, ar pradžios ir galo apskritai esama. O aplinkui save d?l jusli? sumaišties arba d?l nepaprasto j? jautrumo mes regim vienus siaubus ir, ži?rint kokia kiekvieno nuotaika ir susižeidimas, nuostab? arba varginant? kaleidoskopin? mirguliavim?.
K? man daryti? arba Kam man taip daryti? - niekas neklausia šiose vietose.
Nety?ia radau šiandien šit? tekst?. Kafka kaip visad daugiau ni?riai nei pozityviai. Bet jis teisus- viskas priklauso nuo "nuotaikos ir susižeidimo"
Gal ne ?ia reik?jo apie tai. Et nevermind. :)
