Skaitau jus ir galvoju.... vat jeigu b?t? tokia šeimyna...
Vienas kito prašantys apibr?žim?
Nu ?domiai jiems gyvent?si, vienok....
O šiaip, galvoju, kad GALIMA myl?ti sugeb?ti arba nesugeb?ti. Pasiremsiu Fromu ir truput? j? pacituosiu:
"Žmon?s anaiptol negalvoja, kad meil? n?ra svarbi. Jie ištrošk? jos; ži?ri be galo daug film? apie laiming? ir nelaiming? meil?, girdi šimtus banali? dain? apie laim?,
bet vargu ar kas galvoja, jog myl?ti galima mokytis.
Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meil?s uždavin? pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylin?iu, geban?iu myl?ti. Taigi jiems problema yra - kaip b?ti mylimu, kaip b?ti myl?tinu.
Antroji prielaida, remianti poži?r?, kad meil?je n?ra ko mokytis, yra ?sitikinimas, kad meil? yra objekto, o ne sugeb?jimo uždavinys.
Žmon?s galvoja, kad myl?ti yra paprasta, tik sunku rasti tinkam? objekt? savo meilei arba pasiekti jo meil?s.
Tre?ioji klaida, ver?ianti galvoti, kad n?ra ko mokytis myl?ti, slypi tame, kad neskiriamas pradinis "?simyl?jimo" išgyvenimas ir pastovaus buvimo meil?je b?kl?."
Visa knyga ?ia: http://www.geocities.com/katekizmas/text/fromm01.htm
Skai?iau kadaise ir labai patiko. Ir ?sikaliau ? galv?, kad meil? tai vis? pirma pastangos, puosel?jimas. O t? pastang? išmokstama palaipsniui, jos n?ra asmenyb?s duotyb?s iš karto.