Tuomet tęsiame 2-osios kvadros aktyvacines diadas. Šiaip stegiuosi atsargiai komentuoti Stratijevskajos nuomonę straipsniuose - juk Dreizeris yra mano konfliktinis tipas... Mano nuomone, autorė išties kai kur pernelyg
šališkai (labai jaučiasi jos pačios santykis su aprašomu tipu) detalizuoja - tai matyti ir pateikiame straipsnyje.
Šaltinis:
http://socionika-forever.blogspot.com/2 ... _9969.html 2-osios kvadros aktyvacijos diados: LSI - IEI
Loginis-sensorinis intravertas — Intuityvus-etinis intravertas “Maksimas”
...................... “Jeseninas”
1+
2-
...................... 1-
2+
3-
4+
...................... 3+
4-
5+
6-
...................... 5-
6+
7-
8+
...................... 7+
8-
Čia sąveikauja du intravertai, emotyvistai ir pozityvistai. Abipusis emotyvumas sustiprina jų tarpusavio simpatijas. Abu jie vienas kitam atrodo malonios išvaizdos, geranoriški ir paslaugūs žmonės. Maksimas rodo išankstinį rūpestį Jesenino atžvilgiu, efektingai asistuoja savo partneriui, išpildo visus jo įnorius. Sužavėtas ir imlus įspūdžiams Jeseninas iš savo pusės negaili komplimentų, išreikšdamas visišką pasirengimą pasitarnauti ir pasigerinti partneriui. Jeseniną žavi jo “aktyvatoriaus“ elegancija ir estetiškumas, mokėjimas laikytis visuomenėje, mokėjimas save pateikti. Visa tai derinyje su Maksimo jėga, griežtumu ir vyriškumu daro Jeseninui neišdildomą įspūdį.
Ryšio kanalai 1-6, 2-5 (“Laiko intuicijos”, “Valios sensorikos”, “Emocijų etikos”, “Santykių logikos” aspektai.) Ir vis dėlto, greta Jesenino Maksimas tampa ekspansyvesnis, valdingesnis, kartais despotiškesnis. Ir reikalas čia ne tiktai tame, kad jo EGO bloke pradeda dominuoti “valios sensorika”, Maksimą sugriežtina Jesenino etinės manipuliacijos. Maksimas nemėgsta kuomet su juo gudraujama, elgiamasi vylingai ir tuščiai žadinamos viltys. Kodėl tai vyksta? Džiugios Jesenino prognozės, jo “oro pilys” ir niekuo neįsipareigojantys pažadai, (kuriuos jis beveik iš karto pamiršta), be abejonės aktyvizuoja Maksimą, kadangi pagal “laiko intuicijos” aspektą jis labai priklausomas nuo objektyvių aplinkybių ir nuo sąlygų, kurias jam sukuria aplinka. Todėl ir į Jesenino prognozes jis iš pradžių žiūri labai rimtai, priimdamas jas kaip perspektyvinį planą, kurį jam numatė partneris.
Laikui bėgant jis pradeda nusivilti šiais iliuziniais pažadais, kadangi jie neturi jokio konkretaus pagrindo. Jesenino “miražai” – trai ne daugiau, negu fantazijos ir pramogos skirtos Žukovo atsipalaidavimui, bet Maksimas dar labai negreitai pradeda atpažinti jų neveiksnumą. Ir netgi nusivylęs savo partnerio daug žadančiais planais, Maksimas, vis dėlto, ne vieną kartą pasiduoda gundymams ir leidžia sau jais susivilioti.
Tačiau, matydamas kaip netvarkingai ir nerimtai Jeseninas žiūrį į savo laiką ir savo planus, Maksimas prieina išvados, kad partneris jį “kvailina”, nejuokais įsižeidžia ir sugriežtina savo reikalavimus, bando disciplinuoti savo “aktyvatorių”, ko rezultate ir gaunasi tam tikri “perlenkimai” pagal “valios sensoriką”. ( Pavyzdžiui, toks atvejis: vyras - Jeseninas įtikino žmoną - “aktyvatorių” paimti paskolą automobilio pirkimui, siūlydamas panaudoti mašiną darbo tikslais. Kada gi automobilis buvo nupirktas, sutuoktinis apie savo pažadus sėkmingai pamiršo ir važinėjo juo pas draugus, ir į svečius, daužydamas mašiną vos ne į kiekvieną kampą. Rezultate viskas, ką uždirbdavo žmona ėjo paskolos grąžinimui, automobilio remontui ir benzinui. Sutuoktinis gi savo neveiklumą teisino nesisekimu ir lavai įsižeisdavo, kuomet jam buvo dėl ko nors priekaištaujama.)
Aktyvacijos santykiuose Jeseninas iš tikrųjų nesupranta, kas iššaukia partnerio pretenzijas, o todėl ir mano turįs teisę “įsižeisti”.Maksimas ne visada būna pasirengęs tokiam audringam “emocijų išsiveržimui”. Tuo labiau, kad aktyvatorius “baudžia” jį ne tiktai emocijų fontanu, bet ir demonstratyviu atitolimu, kas ypatingai skaudu Maksimui, kadangi jo “santykių etikos” aspektas randasi gana pažeidžiamoje pozicijoje (SUPEREGO lygmenyje).
Atmetęs partnerį į palyginti tolimą distanciją, Jeseninas palaipsniui pradeda užglostyti konfliktą – jis vėl paslaugus, geranoriškas, mielai dalinasi su Maksimu visomis naujienomis, jis vėl atviras ir konfidencialus. Ir štai, atvirumo protrūkyje, jis vėl pradeda orientuoti Maksimą į kokias nors naujas perspektyvas, vėl suteikia jam vilčių, vėl duoda kokius nors pažadus, kurių nė nemano vykdyti. Tuo labiau, kad ir savojo aktyvatoriaus loginiai argumentai Jesenino jau senai nebeįkvepia, kadangi jokiems “didiems tikslams” Maksimo logika netarnauja, jokių plataus mąsto veiksmų nepateisina (juk Jeseninas orientuotas tiktai į savo dualo manipuliacinę logiką, skirtą pagrįsti “žukovišką” ekspansiją). Todėl Jeseninas laikui bėgant pradeda matyti Maksime viso labo pedantišką ir priekabų “egoistą”, kuriam nėra nieko svarbiau už jo požiūrius ir principus.
Suprantama, su tokiu partneriu jis nesijaučia pilnai apsaugotas, nors, žinoma ir “skystablauzdžiu” jis jo taip pat nelaiko (arba, bent ne visada laiko). Ir vis dėlto, kartais, esant nuotaikai, Jeseninui kyla noras “įgelti” Maksimui, parodyti jam “nagučius” – jis juk taip pat labai užkabinėjantis. Jis gali priekaištauti Maksimui dėl nepakankamo “įžūlumo”, dėl nemokėjimo “pačiupti” to, kas (Jesenino nuomone) pats jam eina į rankas.
Ryšio kanalai 3-8 и 4-7. (“Santykių etikos”, “Pojūčių sensorikos”, “Galimybių intuicijos” ir “Dalykinės logikos” aspektai.)Maksimas, žinoma, dėkingas Jeseninui už tą intuityvią-etinę orientaciją, kurią šis jam retkarčiais suteikia, pasakodamas, kas ir kaip jo atžvilgiu nusiteikęs, kas ir kaip apie jį kalba. Bet štai Maksimas reaguoja į šią informaciją (Jesenino nuomone) visiškai neteisingai. Neteisingai - todėl, kad priima šią informaciją kaip instrukciją veiksmui, kuris susiveda į tai, kad sava aplinka operatyviai “išvaloma” nuo “nedraugų”. (Prisiminkime, Makimas pasąmonėje “orientuotas” į “hamletišką” valymą.) Jeseninas gi tokais priemones laiko ypatingomis, todėl ir nepritaria: “Ir taip visi kalba, kad tu “kerti iš peties”, o tu dar suteiki pretekstą taip kalbėti, o paskui stebiesi, iš kur turi šitiek priešų!”
Jesenino etinis manipuliatyvumas nuolat kelia nerimą Maksimui, jo įprotis gudrauti, meilintis, kelti skandalus be jokio pagrindo ir aiškintis užuominomis – ypač jį erzina.
Vėl gi, ir Jeseninui būdingas koketiškumas kelia Makismui nepasitikėjimą. (Juk Hametai absoliučiai nekoketiški, netgi moterys. Netgi aktorės - Hamletės – atkeipkite dėmesį, - “vaidina” koketiškumą arba labai sunkiai ir nenatūraliai, arba groteskiškai. O viskas todėl, kad Hamletas “užprogramuotas” pavydžiam ir įtariam Maksimui ir iš principo nesugeba duoti preteksto pavydui.) Kitas reikalas Jeseninas – jo komformiškumas, jo etinis manevringumas, jo siekis įsitiekti “ir mūsiškiams ir jūsiškiams”, jo sugebėjimas gerai jaustis “priešo stovykloje” – visa tai duoda rimtą pretekstą nerimauti. Maksimas vis dažniau pradeda abejoti savo partnerio patikimumu ir ištikimybe. Ir kažkuriame etape jis netgi gali pajusti, kad jis čia “laikomas už kvailį”, arba paprasčiausiai juo naudojamasi.
“Šešiukės” kompleksas“, kuris ypač ryškiai pasireiškia Jeseninui nedualiniuose santykiuose – taip pat Maksimui nemalonus. Įprotis nuolat, dėl smulkmenų “traukti į save”. (Kaip, pavyzdžiui, imti svetimus daiktus ir paslėpti juos pas save. Jeseninas labai greitai “prisiriša” prie tų daiktų, kuriuos paima laikinam naudojmui, todėl atsisveikina su jais ypač nenoriai – jis mieliau atsisveikins su savo nedualiniu partneriu, negu su daiktu, kuris šiam partneriui priklauso.)
Maksimas pakankamai pastabus ir visas šitas “gudrybes” jis labai tiksliai pastebi ir jos jam nemalonios. O į viską, kas jam nemalonu, Maksimas reaguoja griežtai ir priešiškai – tai yra, jam vėl gi tenka aktyvizuoti savo “valios sensoriką”, kuri, vis dėlto, neišsipučia iki“žukoviškos” ekspansijos mastų, todėl ir Jeseninas Maksimo asmenyje mato viso labo tik smulkų naminį tironą, kurį nieko nereiškia pergudrauti ir apvynioti aplink pirštą. Juk, be visa kita, Jeseninas pradeda Maksime matyti dar ir savimi nepasitikintį žmogų - nevykėlį. Jis jaučia Maksimo “silpną vietą” pagal “galimybių intuicijos” aspektą.
Jeseninas dažnai smerkia Maksimą už paprastumą ir netoliaregiškumą, dažnai kritiškai pasisako šia tema: “ Visi kalba, kad tu tiesus kaip įžambinė, jokio gudrumo tavyje nėra!”. Suprantama, kad tokio pobūdžio pastabos Maksimo niekaip netenkina, tuo labiau, kad jis iš partnerio laukia ne kritikos, o konkrečių operatyvių veiksmų: “O kur tu anksčiau buvai, toks protingas? Kodėl gi mansę neperspėjai? Būtum ėmęs ir apsaugojęs!” Ir iš tikrųjų, kas gero tame, kad žmogui iš pradžių leidžiama “guzą užsidirbti”, o paskui kritikuojama už neapdairumą? Kam tai patiktų?
Maksimą labai erzina ir pasyvus Jesenino nesikišimas, ir jo uždelsta kritika. Jis negali suprasti tokio elgesio motyvų – jis mato tiktai viena: partneris su juo nesolidarus, nepakankamai jam atsidavęs, o o todėl ir elgiasi neteisingai. Suprantama toks Jesenino elgesys paaiškinamas ne piktomis užmačiomis (kaip numano Maksimas), o tiktai tuo, kad jo “galimybių intuicijos” aspektas randasi “stebimosios funkcijos” pozicijose ir nukreiptas į Žukovo normatyvinę intuiciją, kuri palyginus su Maksimo intuicija turi tam tikrų privalumų. Todėl Jeseninas – vis kelia sau uždavinį tiktai stebėti partnerio veiksmus ir koreguoti jo elgesį, nors laikui bėgant jis pradeda ir perspėti Maksimą dėl galimos grėsmės – tai yra palaipsniui pradeda ugdytis Hamleto potipį.
Analogiškas kazusas vyksta ir pagal “dalykinės logikos” aspektą, kur jau Jeseninui prireikia operatyvios Maksimo pagalbos, tačiau gauna tiktai savo poelgių kritiką, o ir tą atgaline data. Jesenino tai netenkina, juk jeigu jis negauna savalaikių aiškių nurodymų, jam tenka elgtis savo nuožiūra, (kas veda prie pačių nepageidautinų pasekmių).
Be išankstinio aiškaus instruktažo Jeseniną siųsti su užduotimi – apskritai pavojinga. Jeseninui visuomet reikia maksimaliai aiškiai paaiškinti, ką jis turi daryti ir ko neturi daryti. Jeigu Jeseninas šių nurodymų negaus, pasekmės gali būti šiurpios, ir taisyti jo klaidas teks partneriui, (jeigu jas dar bus galima ištaisyti). Todėl ir Maksimas partnerystėje su Jeseninu taip pat ilgai neužsibus pasyvaus stebėtojo pozicijose, - jis arba visiškai nušalins Jeseniną nuo dalyvavimo darbe (ir prisiims sau nepakeliamą krūvį), arba pradės jį griežtai ir pedantiškai kontroliuoti, iš anksto duodamas išsamias- detalias instrukcijas – tai yra, iš esmės, ugdysis savyje Žukovo potipį.