Man atrodo, kad čia problemos kyla dėl to, kad davę užduotį, norite kontroliuoti ir jos atlikimo procesą. Čia yra gana grubi KLAIDA.
Iš principo žmogus gali būti atsakingas tiktai už tai, kokius sprendimus PATS priima. Jeigu jūs jam reguliuosite ir kontroliuosite kiekvieną žingsnį - jis pyks ir nesijaus atsakingas už tai, ką PRIVERSTAS daryti ne savo valia. Rezultate jis negalės (jūs neleisite jam) atsiskleisti. Nes metodai, kuriais dirbate yra SKIRTINGI.
Dalykinis (panašiai kaip ir kvazitapatus) santykis geras yra tarp savarankiškų asmenybių, kurios pasitiki viena kita. Tai tarsi dviejų suaugusiųjų santykiai.
Man sunkiau dalintis artimo dalykinio santykio patirtimi, nes tai mano Tėtis (Žukovas). Galbūt šiuo atveju persveria socialinio statuso (tėvo-vaiko) stantykis, negu socioninis. Aš mėgdavau Tėčiui padėti statybose, remonte. Suprantama, jaučiausi tik pagalbininkė ir nekonkuravau, kas atsakingas už atliekamą darbą. Čia sutardavaom. Bet darbus, kuriuos jaučiausi pakankamai išmananti (pvz. dažyti duris) mėgdavau atlikti savarankiškai ir pykdavau kai mane mokydavo KAIP - kartais tiesiog demonstratyviai mesdavau ir išeidavau... Patarimus mielai išklausydavau, bet juos atsirinkti/atmesti, prisitaikyti sau norėdavau pati. Pykdavau tiktai kai man reguliuodavo patį procesą.
Apskritai su Tėčiu sutarėm neblogai. Jis mane pagirdavo, mėgdavo pasididžiuoti "mano mokykla". Ir esu jam labai dėkinga už patarimus, pamokymus. Labiausiai vertinu, kad klausiant, prašant pagalbos jis dažniausiai nepuldavo padėti tiesiogiai - mokė, kad savarankiškai galvočiau ir pati rasčiau sprendimą. Tiesiog tipiškas atsakymas į mano pasakymą "nemoku" ar "negaliu" būdavo klausimas "o ar bandei? Iš kur žinai, kad nemoki?"
