Sveiki, taip teisybe, kad bent jau as kaip Hekslis esu istikima is visos sirdies ir tikrai reikia smarkiai pasistengti kad man nebeliktu vilties issaugoti rimtus santykius. O kad dabar buvau suabejojusi ar istversiu tai ir buvo tas atvejis kai buvo ziauriai sunku. Na...situacija tokia - susipazinome internetu. Jis - amerikietis, o as visai ne geriausios nuomones apie juos buvau ir i Amerika visai nesiverziau, ir galiu pasakyti intuicija manes neapgavo, turiu omeny del salies, kulturiniu skirtumu. O stai sis zmogus mane kaip reikiant patrauke jau nuo pat pirmo musu pokalbio, atrode, kad suprantam vienas kita tarsi kalbetumem viena sirdies kalba, na supranti ne tik tai ka kitas sako, bet ir ka dar minty turi, mintys sutapo ir jausmai. O visa tai dar nei macius vienas kito tik kalbant internetu. Atrode isties kazkas ypatingo. Kuomet susitikome vienas kita viskas pasitvirtino net daugiau nei galima buvo tiketis, taigi kai jis atvaziavo pas mane jau antra karta, apsivedeme. Nuo pat musu pazinties dienos iki mano isvykimo (daugiau nei metus laiko) kasdien kalbedavomes bent po kelias valandas darbo dienomis , o savaitgaliais galima sakyti istysai, tik atsitraukdavau valgyt pasidaryt. Zodziu kaip isproteje. Artejant mano isvykimo pas ji laikui vis labiau nerimavau, vykau su savo dviem mazais vaikais. Kelione prisimenu kaip kosmara, nes siaubingai bijojau skristi lektuvu
Jis buvo labai ssijaudines ir laimingas kad pagaliau mes kartu, as buvau labiau pasimetusi. Jis padedamas savo pamotes kuri iki siol labai nuosirdziai rupinasi, buvo viska suruoses - namai, reikalingi daiktai, iki pat smulkmenu, bet dabar suprantu kad jeigu ne jo pamote kuri labai dziaugesi del jo, jis vienas nebutu sugebejes viska suruosti musu atvykimui (itariu ar tik ji nebus kokia Napoleone, nes jie labai sutaria, ji duoda komandas, o jis klauso, bet kartais parodo ir savo charakteri). Pirma menesi jis labai stengesi, buvo isitempes bet kantriai lauke kol mano savijauta normalizuosis, o as pakliuvus cia pasijauciau kaip i gilia duobe ikritus...Gyvename salies pietuose, prie Meksikos ilankos, mums atvykus, po savaites pranese kad is vandenyno arteja uraganas ir visiems gyventojams reikia palikti namus, taigi vel krovemes lagaminus...Zodziu nelengva pradzia, prasidejo mano ligos, visokie imanomi uzdegimai, kuriu anksciau nebuvau turejusi, per penkis menesius sugeriau penkis antibiotiku kursus ir laukiau kas bus toliau, atrode kad pradedu byreti. Labiausiai mane slege tai kad del daznai man nesuprantamu priezasciu o kartais del kokios smulkmenos, kokio menkniekio del kurio as papriestaraudavau staiga pasikeisdavo jo nuotaika, jis nustodavo kalbetis su manimi isvis uzsisklesdavo savyje, kartais pradedavo rekti nenoredamas klausytis jokiu mano argumentu. Bandziau aiskintis kaip buvau ipratusi - ramiai atsisesti ir kalbetis -bet nuo tokiu mano bandymu darydavosi dar blogiau, supratau, kad aiskintis beprasmiska. Tuomet palikdavau ji ramybeje, bet tas jam irgi nebuvo prie sirdies. Palaipsniui mano ir jo reakcijos svelnejo, manau abu kaip reikiant nusivyleme viskuo. Jis nuolat duodavo suprasti kad nera tikras del musu ateities, o greiciausiai tai mane, kad as ji paliksiu, nes visuomet tik akcentuodavo mano nostalgija Lietuvai. Ar Balzakai yra visuomet tokie nepasitikintys, ar tiesa kad jiems reikia nuolat sakyti kad myli ir nepaliksi? Mano dvasine savijauta gerejo kiekviena menesi, taciau dar vis slegia tai kad jauciuosi siaubingai priklausoma, nedirbu, o ir negaliu, nes reikia rupintis vaikais, kol kas dar nevairuoju masinos, o tai reiskia kad turiu nuolat sedeti namuose, nes visuomeninio transporto cia nera. Turbut , zinote, ka tai reiskia Heksliui, esu ziauriai issiilgusi zmoniu, bendravimo, veiklos. Viliuosi kad visa tai greitai baigsis, na pagaliau pradesiu lankyti kursus ir pan.
Siuo metu pagrindine musu problema - vaikai. Jie pasele kaip zupuziukai, mergaite 8-eriu, berniukas - beveik 6-eriu (abu jau eina i mokykla). Beveik visi musu pykciai budavo del ju. Gal sitas niuansas, kad beveik niekada negalime pabuti vieni du, tik visuomet su vaikais ir yra ta sunkinanti aplinkybe, nes mums kaip ir dera miraziniams, geriausia ir tikra palaima kai esame dviese, ziurim vienas kitam i akis ir kalbames apie nieka
Tur but butu neprosal nustatyti vaiku tipus nes kol kas atrodo kad juos suvaldyti tai tik grasinimais imanoma, grazios kalbos, prasymai, aiskinimai pro viena ausi iejo pro kita isejo ir toliau daro ka nori. Vyras jauciasi kad jie jo negerbia, mano kad jie samoningai stengiasi ji nervuoti , kad stengiasi kad mes su juo susipyktume o tada jie gales daryti ka nori. ( Beja, tikrasis ju tetis jais rupinosi taip mazai kad jie niekad nebuvo prie jo prisirise, lauke kol isvaziuosim ir kol jie tures nauja teti, sake kad ji myli, bet matyt isivaizdavo kad jis tik zais su jais o jie tures tokia pacia laisve kaip ir tada kai gyvenome vieni, o man viskam neuztekdavo laiko.) Zozdiu - karas. Matau kad jam tai isties kainuoja nervu ir sveikatos. Buvau pradejusi net juos lupti dirzu, bet vis manau kad turetu buti kazkokiu kitu budu, juk turi buti dar ir kitu poveikio svertu nei fizinio skausmo baime... Tai stai tokia istorija, nelabai juokinga, bet tikiuosi su gera pabaiga, nes abu pereje visa ta isbandymu kelia, dabar apsiramine kuriam tolimesnius planus.
O man matyt reikia kreiptis pagelbos nustatyti vaiku tipus ir greiciau surasti poveikio priemones kaip laukinius-pabaisas paversti homosapiens
Prisijungti
DUK
Ieškoti
Veidrodukas kapstyt?si aplinkui ir už j? r?kt? "gelb?kit"... o revizorius su si?stuvu bes?d?dami ant kranto piktint?si: ir kaip b?t tokiam nevyk?liui ir taip nemok?t plaukt?! 
zvilgtelejau tada i savaji ir pagalvojau - hmm, gal ir siltas, gal ir tiesa 
