Socionikos forumas

Dabar yra 19 Spa 2018, 03:07

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 124 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 5, 6, 7, 8, 9
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Re: Papildymo (dualiniai) santykiai
StandartinėParašytas: 09 Gru 2012, 21:27 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Bir 2010, 00:06
Pranešimai: 545
Miestas: Kaunas
Tas pats ir su Napoleonu. Jaučiasi išduotas, kada pasakoma savo nuomonė neaptartu klausimu. Ypač kito žmogaus elgesio vertinime. Sakykim, jei Napoleonui nepatinka kito žmogaus saviraiška ir didelėj kompanijoj tai nebuvo spėta aptart su juo asmeniškai, - ir partneris - draugas, geras pažįstamas ar kitaip su Napoleonu susijęs asmuo nesureaguoja į tą elgesį neigiamai, Napoleonas jausis išduotas. Tarsi nesiskaitytų su jo elgesio vertinimu. "Jis man trukdo, ir tu tą matai, bet vis tiek nieko nesakai. Tau turbūt tas pats, kad man blogai." - Suvedama į išdavystę.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Papildymo (dualiniai) santykiai
StandartinėParašytas: 15 Gru 2012, 18:56 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Dualinių santykių kasdienybė

Dualų pora Štirlicas-Dostojevskis
(с) Sergejus Beleckis, Irina Beleckaja, 2008

PUBLIKUOTA: Tarpasmeninių santykių psichologija ir socionika, 2009, №2


Pereidami į 4-ąją kvadrą, atsigręšime į racionaliųjų dualų diadą Štirlicas-Dostojevskis (LSE-EII). Šioje poroje taip pat yra sava «razinka», sąlygojama unikalaus Reinino požymių [1, 4] derinio.
Daug kartų esame sutikę nuomonę, kad LSE tipo vyras - «idealus vyras» . Ši nuomonė apie «idealumą» susiformavo:
1. Pagal filmą «Septyniolika pavasario akimirkų»;
2. Pagal IMTipų aprašymus, publikuotus populiariose knygose apie socioniką 90-ųjų metų viduryje ir pasklidusių kaip masėse, taip ir internete, ir todėl plačiai prieinamose tiems, kas tiktai pradeda susipažinti su socionika;
3. Pagal komentarus forumuose, iš kurių dauguma susiformavo punktų 1 ir 2 pasekoje.

Panagrinėkime savybes, kurias gandai priskiria žmonėms – LSE IMTipo atstovams. Gauname: «protingas, rūpestingas, aktyvus, darbštus, patikimas». Viskas tikra: protingas (galima taip interpretuoti logiką), rūpestingas (jeigu «rūpestingumą» suprasime kaip padidintą dėmesį komfortiškumo, patogumo signalams – tai sensorika+svarstymas [4]), aktyvus (ekstraversija), darbštus (tą galima suprasti, kaip nurodymą į stiprią dalykinę logiką - :blogic:, o galima – kaip sugebėjimą ilgai ir atkakliai dirbti - sensoriką), patikimas (galima suprasti, kaip sensoriką, arba kaip racionalumą, arba kaip vieną ir antrą kartu).

Praleiskime samprotavimus apie tai, kad IMTipas ir asmenybė - skirtingos esmės, ir beprasmiška žmogiškuosius bruožus ir charakterio bruožus priskirti IMTipui. Paprasčiausiai priimkime aukščiau pasiūlytą teiginio iššifravimą (LSE – «idealus vyras»). Iš tikrųjų, požymių polių logika, svarstymas, ekstraversija, sensorika ir racionalumas pasireiškimai sociume yra stabilumo ir patikimumo garantas, kas yra neabejotinas pliusas, pavyzdžiui, darbe arba komforto ir jaukumo užtikrinime. Tačiau mes kalbame apie tarpusavio santykius. Ir čia logika derinyje su racionalumu ir sensorika – tai visų pirma partnerio vertinimas, tame tarpe ir iš «dalykinės» pusės: kiek jam sekasi darbuose, kiek jis konkretus, tikslus pasisakymuose, kiek tvarkingas ir pan.

Ypač tai pastebima, jeigu «idealaus vyro» LSE IMTipu apdovanota moteris. Šiuo atveju jos informacinio metabolizmo tipo pasireiškimai sueina į priešpriešą su sociume priimtu etiniu-intuityviu-intraversiniu moters paveikslu, kaip moters «idealiu tipu». Absoliučiai «nemoteriškas» moters LSE elgesys, tame tarpe ir santykių užgimimo etape, gali rimtai apsunkinti pradinį pažinties etapą. Bet kurio IMTipo moteris, orientuota į rimtus santykius, vienaip ar kitaip domisi materialine partnerio padėtimi, tai gamtos genetiškai užprogramuota – o ar JIS sugebės išmaitinti palikuonius? Moteris - LSE tą daro ekspertiškai, išmanydama reikalą. Jaunos šeimos pasakojimas: vyras – EII, žmona – LSE apie jų santykių vystymąsį: «Pačioje pradžioje mums buvo sudėtinga. I. Iškart pasakė, ištekės už manęs tiktai tada, kada aš deramai uždirbsiu. Man tai buvo labai nemalonu, bet aš nusprendžiau mesti institutą ir eiti dirbti į autoservisą». Vyrui – LSE partnerės socialinė sėkmė ne taip svarbi, kadangi jis dažniausiai pats sugeba aprūpinti savo šeimą viskuo, kas būtina.

Štirlicas dažnai įpratęs situaciją spręsti ekstravertiniu «atkaklumu» ir sensoriniu «nuodugnumu», paremdamas tai loginiais argumentais (dažniausiai – ta linkme, kaip padaryti efektyviau), o kartais ir emociniu spaudimu. Išoriniame pasaulyje tai efektyvu ir beveik visada pavyksta «pralaužti» situaciją. Situacijų, kurios neišsisprendžia priimtinu būdu arba reikalauja pernelyg daug sąnaudų, LSE dažnai apskritai nesiima (nuolaidumas). Ir staiga bendraujant su Dostojevskiu paaiškėja, kad nei vienas iš įprastų būdų neveikia (ta prasme tarpusavio sąveika poroje primena porą SLE-IEI). Pralaužinėti beprasmiška, EII čia pat užsisklęs savyje, ir paskui prireiks daug laiko ir pastangų, kad jis sušiltų ir grįžtų. O jeigu lazda bus perlenkta, tai beužgimstantys santykiai gali būti sugriauti amžinai. Laimei, po šio atradimo paaiškėja, kad veikia kitas dalykas. Kad galima paprasčiausiai paprašyti ir tau beveik visada sutiks padėti. Ne dėl to, kad paskui pateiktų sąskaitą arba užvaldytų, o dėl to, kad norisi padaryti tau malonumą. Ypatingai - jeigu tu pasakei, kad tau to norisi, tai kodėl gi tavęs nepradžiuginti?

Internetiniuose socionikos forumuose LSE tipo atstovai neretai užduoda klausimus, kaip jiems pritraukti savo dualą EII, tačiau Dostojevskių patarimai aiškumo neprideda. Jie ir negali būti aiškūs, kadagi EII - etikas-intuitas, ir todėl jo rekomendacijos gana neapibrėžtos. Jis negali pasakyti, «ką ir kaip konkrečiai daryti», dėl įvairių priežasčių:
А) yra daug įvairių variantų (kūrybinė :bintuition: );
B) yra daug įvairių santykių atspalvių ir instrukcijos prie kiekvieno atspalvio nepridėsi. Tą reikia pajausti;
C) EII – strategas, jis gali žmoniškai ir nežinoti, nuo ko pradėti, bet aiškiai suvokia, kad pradėti turi būtent jis, bet ne todėl, kad partneris be jo nepradės, paprasčiausiai EII svarbu, kad santykiai vystytųsi harmoningai ir savalaikiškai (jo požiūriu), o kaip ir kada – tą jis jaučia pats.
Žinoma, instrukcijų nebuvimas išmuša LSE iš vėžių.

Mes jau minėjome, kad įprastai savos ir suprantamos Dostojevskiui būsenos yra gana nekonkrečios Štirlicui.
Štirlicas, jeigu jis neperėmė iš dualo, arba savęs tobulinimo procese, platesnio situacijos matymo, yra linkęs priimti pasaulį kaip didelį ir sudėtingą mechanizmą. Jeigu žinotų, kaip su juo reikia apsieiti, jis dirbtų efektyviai. Į santykių kūrimo klausimą LSE dažnai žiūri taip pat «mechaniškai», bandydamas sukurti/gauti instrukciją kaip «teisingai» sąveikauti su partneriu. «Teisingumo» supratimas šioje poroje taip pat labai įvairus. Logikui LSE teisinga – tai, visų pirma, efektyvu ir naudinga, tuomet kai etikui EII – tai harmoninga ir žmogiška.

Kuo gi tokių skirtingų IMTipų žmonės traukia vienas kitą?
Dostojevskiui patinka partnerio pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis, patikimumas, pastovumas. LSE tipo atstovai puikiai gali apskaičiuoti, kiek jėgų prireiks atlikti tą ar kitą darbą, gali efektyviai organizuoti bet kokį procesą, pakovoti už save ir savo artimuosius. Sugebėjimas bet kurioje situacijoje optimaliai suderinti darbo kainą ir kokybę – šio tipo atstovų vizitinė kortelė. LSE veikla dažnai yra nukreipta į komforto sukūrimą – išorinio ir vidinio.

LSE tipo atstovams įdomiai pasireiškia kūrybinė pojūčių sensorika - kaip malonių pojūčių įvairovės siekimas (suprantama, derinyje su referentine galimybių intuicija - :bintuition: ). Moteris LSE, ruošdamasi į svečius, skambna draugei ir klausia: «Ką man pasiimti su savimi? Ką nors prie arbatos?» - «Taip, galima, prie arbatos.» - «Ar dešrelių su raugintais agurkėliais?» Mūsų pratybose daug kartų atsitikdavo, kad Štirlicai (ir Hugo) – vyrai ir moterys, atsinešdavo maisto, beje daug maisto – skanaus ir įvairaus – pasidalinti su grupe per pertrauką.

Mes susidurdavome su situacijomis, kada įvairiausius klausimus LSE tipo atstovai spręsdavo «kūrybiškai» - pasitelkdami pojūčių sensoriką. Mergina LSE apie jai nusibodusį kolegą (ILE): «Kartais taip užknisa… Taip ir norisi užkišti jam burną sausainiais!»
Pasak šeimynos motinos LSE: «Jei aš matau, kad atmosfera kaista – iškart kviečiu visus gerti arbatos».

Štirlicą Dostojevskyje žavi jo sugebėjimas švelniai ir neįkyriai apsaugoti partnerį nuo nereikalingo skubėjimo ir nereikalingos rizikos, padaryti taip, kad santykiuose «būtų gera», tyliai palaikyti sunkią minutę. Dostojevskiui labai svarbu, kad viskas kas gera ir gražu žmoguje būtų pagal nuolelnus įvertinta ir atskleista. Pasak merginos EII: «Mano draugas dažnai sako apie mane, kad aš – šventa, kadangi matau jame tik tai, kas gera», pasak vyro LSE apie savo žmoną EII: «Mane iki šiol joje stebina jos sugebėjimas pastebėti tiesiog kiekviename nors mažytę šviesos kibirkštėlę ir uždegti iš jos liepsną».

Pora LSE–EII priklauso «svarstančiajai» ketvirtajai kvadrai. Darbai čia daromi neskubant ir kokybiškai (ypač šioje diadoje – «procesinėje»). Ypatingas dėmesys sutelkiamas į ramų ritmą, kvadros atstovai teikia pirmenybę darbui komfortiškoje aplinkoje, be reikalo nepersistengia. Štirlico «svarstymas» puikiai dera su «darboholizmu» (taip galima apibūdinti ilgalaikį ir atkaklų darbo procesą, į kurį yra linkę šio tipo atstovai). Labiausiai tam palankus Reinino požymis "procesas" ir skaudžioji laiko intuicija :wintuition: - LSE tipui visada atrodo, kad laiko pakanka ir todėl norisi pradėti kaip galima anksčiau ir padaryti kaip galima daugiau, sensorika leidžia atkreipti dėmesį į kokybę ir į detales taip pat, procesą – suderinti, iki tobulumo ištobulinti technologiją ir pakibti įdomiame procese, kartais nepastebint, kiek realiai praėjo laiko.

Štirlicas - taktikas. Tolimos perspektyvos jam dažniausiai neaiškios, užtat gerai matomi artimiausi iškelto uždavinio pasiekimo etapai, ir įdomu atlikti juos efektyviai. Pasak vyro LSE: «Kam galvoti apie tai, ko nėra? Reikia imti tai, kas dabar guli po kojomis!».
Kuo Štirlicas beužsiimtų, jis dažnai jaučia, kad jo veikloje yra neatskleidimo, netobulumo elementas. Ne dėl to, kad viskas daroma blogai, paprasčiausiai pilnatvės ir harmonijos jausmui dažnai ko nors trūksta, ir visada yra, kur augti (taip pasireiškia LSE negatyvizmas [4], o taip pat svarstymas (kaip galimybių intuicijos - :bintuition: – buvimas vertybiniame bloke). Gyvenime tai gali pasireikšti, būtent kaip siekis įgyti keletą specialybių ir kiekvienoje iš jų pasiekti aukštą profesionalaus meistriškumo lygį. Ne tiktai tam, kad paskui viena papildytų kitą, o tam atvejui, jeigu viena iš pasirinktų krypčių staiga nustotų «maitinti» (apdairumas + referentinė galimybių intuicija - :bintuition: ).

Štirlico dualas – Dostojevskis užglosto partnerio nerimastingumą, įkvėpdamas jam pasitikėjimo, kad «laiko pakankamai», parinkdamas «nerizikingas» perspektyvias judėjimo kryptis.

Bendrų veismų organizavimo klausimuose iniciatyva, kaip taisyklė, priklauso LSE. Štirlicas – taktikas ir sensorikas, todėl puikiai žino «kas, kodėl ir kaip», jis sugeba užtikrinti komfortą darbe ir organizuoti efektyvų procesą. Tačiau mes neretai matėme Štirlicus vadovaujant didelėms įmonėms. Pagal mūsų stebėjimus reikalas tas, kad toks darbas numato rimtą atsakomybę, nuolatinę mobilizaciją ir pasirengimą valios ir jėgos veiksmams, kas nelabai dera su harmonijos būsena, kuri Štirlicui labai svarbi (svarstymas).

Kaip taisyklė, Štirlicai darbą atlieka kokybiškai, pedantiškai ir atsakingai, kartu jiems laiko negaila, yapč, jeigu darbe vienaip ar kitaip sužaidžia santykiai, ir procesas įdomus. Pavyzdžiui, mes turėjome galimybę palyginti įvairių tipų atstovų mūsų socioninių anketų užpildymo kokybę. Štirlicui šis rodiklis buvo vienas iš pačių aukščiausių, jeigu ne pats aukščiausias.
Dostojevskiai taip pat retai veržiasi į lyderius ir viršininkus. Vis dėlto, pinigai jiems ne tuščias garsas ir labai reikšmingi, o sugebėjimas juos uždirbti vertinamas. Intravertui etikui-intuitui lengvesnis ir įdomesnis kelias padaryti karjerą – tai tapti geru reikalingu savo srities specialistu. Žinoma, būna atvejų, kai Dostojevskis iškeliamas į viršininkus. Šiuo atveju jam optimalu rasti padėjėją, kuriam galima pavesti įvairius taktinius uždavinius, reikalaujančius gilaus ir nuodugnaus išnagrinėjimo, sau pasiliekant strateginio planavimo klausimus (EII - strategas+intuitas).

Jeigu yra kokių nors skubių reikalų (arba Štirlicas juos taip suvokia), jis, kaip taisyklė, pradeda nerimauti ir susierzinti, kartais pernelyg skubėti. Dualo elgesys, kuris padeda išelektrinti šią padėtį – tai ne pokalbiai, kad «iš tikrųjų yra dar marios laiko» (panašūs pasakymai, greičiau, vestų į pykčio sprogimus), o greitas ir kruopštus savosios darbo dalies atlikimas (foninė laiko intuicija - «be žodžių prie darbų»).

Spręsdamas problemas EII stengiasi objektyviai, be emocijų (konstruktyvizmas) [4] išsiaiškinti situaciją, ramiai analizuojant faktus (objektyvizmas)[4] ir išdėstant savo požiūrį partneriui. Ir tuo EII smarkiai skiriasi nuo LSE. Štirlicas – emotyvistas [4], jis gali iškart neįsigilinti į problemos esmę, ir dėl to emocionaliai «užsivesti». Kad susigaudytų situacijos realijose, jam reikia laiko. Kadangi Dostojevskis – deklatimas, jo paaiškinimų tonas, kaip taisyklė, gaunasi ramus ir truputį mentoriškas (deklatimui norisi pateikti aplinkiniams informaciją taip, kad jie suprastų, ir EII daro tą, ramiai vardindamas faktus arba įrodymus). Dėl mažamatės logikos iškart struktūriškai išdėstyti viską, ką norisi pasakyti, EII būna sunku. Todėl ir vyksta daugkartinis vieno ir to paties perpasakojimas iš įvairių pusių su variantais. Taip Dostojevskis bando pateikti pilną logiškai rišlų paveikslą (atsižvelgti į visas galimybes padeda kūrybinė intuicija - :bintuition: ), dar labiau supainiodamas Štirlicą, kuris gali sureaguoti šūksniais: «Gi tu kartoji man tą patį jau penktą kartą!» Tačiau kitaip kaip per paaiškinimus išgauti ko nori Dostojevskiui sunku, juk paspausti – tiesiog arba emocionaliai - arba įsprausti į kampą per logiką – tai ne jo metodas.

Įdomus Dostojevskio požiūris situacijoje, jeigu «darbo nepavyksta atlikti». Mes iš šio tipo atstovų (ypač – iš programistų) ne vieną kartą girdėjome, kad jeigu kas nors neveikia, geriau palikti šį reikalą (nuolaidumas), ir paprasčiausiai palaukti, kol ateitis pamėtės kokias nors kitas įdomias galimybes – arba užbaigti šį reikalą, arba pradėti naują.
Jeigu darbe ir dalykiniuose klausimuose pirmenybė priklauso LSE, tai santykių kūrimo klausimuose - EII.
Čia mes pastebėjome savotišką paradoksą.

Kaip jau rašėme, Štirlicai kurdami santykius nori turėti savotišką «ekspluatacijos instrukciją». Toks «noras» jiems atsiranda ne iš karto. Skaitydami EII IMTipo aprašymus, jie persiima mintimi, apie tai, kad jų «dualas kuklus, nesiekia daug bendrauti» [5]. Štirlicui tai suprantama, dažnai jis pasirengęs parodyti iniciatyvą ir bendrauti netgi už du, tačiau su Dostojevskiu tas nesuveikia. EII turi savo supratimą apie tai, kaip viskas turi vykti. Iš vienos pusės pats EII iniciatyvą greitai parodyti nėra linkęs, net jeigu jį sudomino bendravimas. Iš kitos pusės – skubotumas iš LSE pusės taip pat nėra skatinamas.

EII gali dairinėtis ir aiškintis svarbius, jo požiūriu, momentus. Kartais – gana ilgai (svarstymas+procesas). Mūsų klausinėjami Dostojevskiai pasakojo, kad tokiais momentais išaiškėja:
А) Ar jam tinka partneris (intuicija);
B) Ar jis tinka partneriui (intuicija);
C) Ar jis patinka (čia be etikos gali būti įtraukta aristokratija – ar pats Dostojevskis turi atitinkamą statusą);
D) Ar jau galima žengti žingsnį, ar tuo neįžeis partnerio, ar nesusilauks neigiamo atsako, todėl kad dabar ne ta situacija (etika + intuicija, na ir skaudžioji valios sensorika - :bsensoric: taipogi);
E) Ar jis pats pasirengęs suartėjimui (etika + intuicija).

Jeigu į šiuos vidinius klausimus gaunami tenkinantys atsakymai, tai Dostojevskis gali žengti mažytį žingsnelį link partnerio, beje, žingsnis gali būti toks mažas, kad Štirlicas jo ir nepastebės.

Kuomet distanciją bendravime bando priartinti pašnekovas, o Dostojevskio nuomone tai nederama, EII kyla nesmagumo jausmas, ir jis bando šios situacijos išvengti, paprasčiausiai nutraukdamas bendravmą, jeigu tas nepavyksta, tylėdamas duoda suprasti, kad jam nemalonu (EII - konstruktyvistas). Tokiu būdu, Dostojevskiai ne tiek valdo santykius, kiek tvarkingai priveda partnerį prie būtinybės elgtis taip, kaip jie mano esant reikalinga.

Štirlicui šioje visiško neapibrėžtumo situacijoje atrodo, kad viskas vyksta pernelyg ilgai (kad pavyzdžiui, vyras EII jau būtų galėjęs prieiti prie merginos LSE), tačiau Dopstojevskiai „turi savo laikrodžius“. EII gerai jaučia, kada būtent yra laikas ir pagal laiką, ir pagal santykių būseną. EII dairinėjasi ir nusprendžia, ar priartinti distanciją ir iki kokio etapo yra harmoninga pastūmėti į priekį santykius dabartiniu momentu. Štirlicas – dinamikas, jam gali atrodyti, kad santykiai apskritai sustingo, kad partnerio reakcija pernelyg lėta, o jeigu ji tokia lėta, reiškia ką? Teisingai, reiškia, jis nepadarė įspūdžio, nepatiko. Šiame etape, dėl skirtingo tempo (tame tarpe – dėl ekstraversijos ir intraversijos priežasties) santykiai gali užsibaigti. Čia iš Štirlico pusės reikia tiktai kantrybės. Beje, kantrybės prireiks abiems.

Štirlicui santykiai savarbūs ir turi didelę vertę, tačiau tuo pat metu nėra tikrumo, ar jie apskritai užsimezgė, yra baimė viską sugadinti (ypač pradiniame santykių etape). Štirlicui komfortiškaiu yra užmegzti kontaktą per bendrą reikalą (pasisiūlyti padėti ką nors padaryti arba kreiptis darbo klausimu). Kontaktai «per bendrą reikalą» apskritai labai būdingi objektyvistams-logikams («dalykiniai IMTipai» pagal V.Gulenko temperamentų klasifikaciją) [3].

Bet kokio pobūdžio taktilinis kontaktas šioje poroje leidžiamas tiktai tada, kada EII būna tam pasirengęs. Pernelyg greitas distancijos priartinimas netgi "pūkelių nuvalymo", kaklaraiščio pataisymo pretekstu ir pan. iš pradžių EII gali būti suvoktas ne kaip rūpestis, o kaip įsibrovimas į asmeninę erdvę. Kuomet nusistovi jau daugiau ar mažiau artimi santykiai, tuomet – taip, tai toleruojama ir priimama su džiaugsmu ir dėkingumu. Bet štai iš pradžių… Ypač kritiška tai būna poroje, jeigu vyras LSE, o moteris EII. Pirmasis, skubėdamas, pernelyg siekia (bent jau Dostojevskio požiūriu) sensorinio kontakto, antroji sprendžia, ar jai to reikia, ir ar ji šito nori dabar. Ir jeigu Štirlicas bus pernelyg atkaklus, santykių neatsiras ir «jokia baltoji sensorika neišgelbės» (pasak moters EII).

Savo straipsniuose mes ne kartą kalbėjome apie santykių kūrimą ir darbą su santykiais. Tačiau, tokio pobūdžio semantika greičiau būdinga 3-osios kvadros atstovams (ryžtingumas + objektyvizmas). Žinoma, ir kitų kvadrų atstovai kažką nuveikia santykių labui, bet štai šnekos apie «atkaklų darbą», «apsišlifavimą» svarstantiesiems (1 ir 4 kvadra) sukelia atstūmimą. LSE ir EII nuomone, santykiai egzistuoja ne tam, kad reikėtų «stengtis» ir «darbuotis». Komfortas, vystymasis, susidomėjimas, meilė ir laimė – šie žodžiai žymiai labiau tinka 4 kvadros atstovams.

O laimė, šios diados atstovų nuomone, privalo ateiti pati savaime. Ir jau kuomet ji, tokia didelė ir šviesi, nukrenta po kojomis, štai tuomet galima ją pakelti, nupurtyti ir ja toliau rūpintis, šalinant joje esančias kokias nors apmaudžias smulkias nesąmones (jeigu jos ten apskritai yra). Gi jeigu laimė po kojomis nenukrito ir ją būtina įgyti darbu, stengtis, tai reiškia, tai visai ne laimė ir «ma ją galai».

Be to, dėl nesutapimo - kaip temperamentų, taip ir pasaulio ir situacijų matymo - dualams reikia būti pasiruošusiems apsvarstyti viską ir po daugelį kartų. Kartais Štirlicas atsiranda aklavietėje, kaip Dostojevskis gali nesuprasti tokių paprastų, LSE akivaizdžių, praktiškų dalykų. Ir Dostojevskį kartais stebina, kaip galima iki tokio laipsnio nejausti žmonių – jų būsenos ir santykių. Toliau tęsiantis bendravimui tie dalykai ne nustoja erzinti, o labiau stebina ir netgi sugraudina – atsiranda noras padėti.

Poroje LSE–EII aptarinėjimai gali būti gana ilgi (procesas, kaip nuolatinis būsenos tobulinimas ir noras tęsti jį, jeigu yra įdomus + svarstymas ir aristokratija – reikia laiko sugretinti savo požiūrį ir faktus su įprastomis grupinėmis nuostatomis [2] ). Ir tai yra būtent «svarstymai», o ne santykių «aiškinimasis».

Dostojevskiui gali būti gana skausminga ką nors padaryti «ne taip». 20-metis Dostojevskis pratybų grupėje pasakojo, kaip jis bandė pasveikinti savo merginą su gimtadieniu. Jis nupirko didžiulę puokštę ryškiai raudonų rožių ir gražų tortą. Deja, buvo atšiaurus vasaris, todėl kol jis išdidžiai nešė puokštę jai į namus, rožės truputį prarado savo prekinę išvaizdą, o patekusios į kambarį, greitai nuvyto. Tortas buvo pirktas mažoje parduotuvėlėje, ir pasirodė besąs nešviežias (o Dostojevskis pasidrovėjo apie tai pasiteirauti parduotuvėje, beje, net jeigu būtų pasidomėjęs ir jam būtų paskę netiesą, vargu ar tai kaip nors būtų pakeitę jo emocijas), be to toks nešviežias, kad valgyti jį buvo neįmanoma. Mergina nelabai delikačiai užsiminė jam apie abu faktus, po ko jis ir taip išsigandęs dėl to, kaip negerai viskas gavosi, galutinai pasimetė ir negalėjo sugalvoti, kaip užglaistyti savo susimovimą, todėl susigūžė kamputyje, tylėjo be žado.

Kitose situacijose Dostojevskiai gali labai ryžtingai ginti save, kitus ir kovoti dėl savo nuomonės. Jeigu konflikte Dostojevskis tikrai žino, kad tiesa yra kieno nors pusėje (normaytvinė struktūrinė logika - :wlogic: +objektyvizmas), tai įprastai įsitraukia į diskusiją. Dažnai EII būna aktyvūs interneto forumuose, virtualios priešpriešos situacijose, kada skaudžioji valios sensorika – :bsensoric: yra «priedangoje». Grasinimai, spaudimas ir agresija žymiai labiau jačiami betarpiškoje priešpriešoje, negu bendraujant virtualioje aplinkoje. Beje EII patys gali įsivelti į tokias diskusijas ir ilgai jas palaikyti. Mūsų požiūriu dalykas štai koks. Forumas yra intuityvaus kryptingumo aplinka – čia mažiau sensorinių dirgiklių, negu kontakte akis į akį, bendravimas vyksta per tekstus, kuriais galima perduoti idėjas ir vaizdus (smulkiau apie socionines aplinkas žr. mūsų straipsnį [2]). Tokiu būdu, daugelis EII forumuose linkę į didesnį aktyvumą, negu gyvenime.

Jeigu apskritai kalbėtume apie konfliktus ir priešpriešą, tai čia Dostojevskio atveju daug kas priklauso nuo jo požiūrio į žmones, kurie konfliktuoja. Jeigu konfliktuoja jam artimi ir brangūs žmonės – EII pasistengs nukreipti kalbą į kitą vagą arba sutaikyti «kariaujančias» puses. Jeigu jis pats yra įtraukiamas į konfliktą, ir Dostojevskiui nėra galimybės fiziškai išeiti iš situacijos, jis iš jos išeina psichologiškai. Paprasčiausiai «pasineria į save» (pirma, sunku priešintis iš vienmatės valios sensorikos - :bsensoric: , antra, dažnai konfliktuose vyksta spaudimas į ribojančiąją emocijų etiką - :bethics: , kas taip pat nemalonu). Pasinėrimas į save – savotiška gynybos forma nuo baimės «pasakyti arba pasaryti ką nors per daug, kas gali dar stipriau įkaitinti konfliktą».

Konflikto su mažai pažįstamais arbas jam neartimais žmonėmis situacijoje EII, greičiausiai, nusišalins nuo kišimosi į situaciją ir jos vertinimą. Vienok reikia suprasti, kad artimu EII gali tapti ir žmogus po neilgos ir netgi netiesioginės pažinties, jeigu jis patiko Dostojevskiui, ir Dostojevskis laiko jį dvasiškai, pagal mąstymą, gyvenimo nuostatas arba dar ką nors «savu» (aristokratija). Pavyzdžiui, tai gali įvykti bendraujant tame pačiame forume. Šiuo atveju EII įsikiš netgi labai aktyviai, stengdamasis užgęsinti konfliktą. Analogiška EII dalyvavimo konflikte situacija galima, jeigu žmonės, kurie įtraukti į konfliktą, nėra pernelyg artimi – situacija neutrali, bet EII atrodo (o dažniausiai taip ir būna), jog jis mato konflikto įsiplieskimo priežastis ( :wethics: + :bintuition: ) ir tada jis bando nukreipti konfliktą į pozityvią vagą arba pakreipti kalbą į kitą temą.

Apskritai Dostojevskiai dažnai pasirodo kaip tarpininkai, kad sutaikytų kariaujančias puses. Tai vyksta ne betarpiškos sensorinės priešpriešos situacijoje, o tada kai ši fazė jau praėjusi, arba dar neprasidėjo - abiejų pusių bręstančio nepasitenkinimo viena kita situacijoje. Mūsų požiūriu šiose situacijose veikia bazinis Dostojevskio blokas ( :wethics: + :bintuition: – santykių galimybės). Ne visada tokie bandymai sutaikyti būna sėkmingi. Mes stebėjome mažų mažiausia dvi vienodai besivystančias situacijas, kada tarp žmonių grupių atsirado prieštaravimai, ko pasekoje grupės nustojo tarpusavyje bendrauti. Norėdamas visus sutaikyti, EII «vaikščiojo» nuo grupės prie grupės ir bandė susitarti (situacijose buvo skirtingi vyrai EII, tačiau jie elgėsi panašiai). Tuo metu jis ne tai, kad melavo, paprasčiausiai iš geriausių ketinimų, bendraudamas su vienais, nutylėdavo tam tikrus faktus, kurie galėjo parodyti kitą pusę negatyvioje šviesoje ir būtų sutrukdę sutaikyti šalis («Tai tiktai įpiltų aliejaus į ugnį!»). Reikia pasakyti, kad panašus «nutylėjimas» būdingas visiems «baltiesiems» etikams, ne vien Dostojevskiams, tačiau bandymai sutaikyti šalis (surasti galimybes harmonizuoti santykius) būdingi būtent EII. Abi istorijos baigėsi liūdnai, kadangi šie «nutylėjimai» vienaip ar kitaip išplaukė į paviršių, konfliktuojančios šalys įsikalė į galvą, kad EII joms meluoja bei kažką šnipinėja ir, vadinasi, žaidžia priešininko pusėje. Priešiškumas dar labiau sustiprėjo, kadangi «šnipo» - Dostojevskio – įsitraukimą į bendravimo ratą šalys suvokė kaip naują priešiškų veiksmų apsisukimą.
Laimei, daugeliu atvejų toks «taikinimas» suveikia. Dostojevskiui negaila pastangų «vaikštinėti» tarp besipešančių kompanijų ir energetiniame lygmenyje prisiimti sau ir tarnsformuoti (gęsinti) energetinį negatyvą.

Siekis visus sutaikyti – tai ne tik programinė santykių etika – bet dar ir skaudžiosios valios sensorikos – :bsensoric: įtaka. Fizinė agresija ir spaudimas Dostojevskiui kelia paniką ir norą žūt būt visa tai nutraukti. Viename iš praktikumų, kuriame autoriai dalyvavo kaip dalyviai, jo vedėja EII suorganizavo provokuojantį žaidimą, kurio esmė buvo ta, kad vienas iš dalyvių (iš anksto gavęs veikimo instrukcijas), elgėsi iššaukiamai ir priešpastatė save grupei.
Provokatorius (EIE) bandė užkabinti valios sensoriką SLE, būtent – pagriebti jo daiktus, tačiau buvo fiziškai sustabdytas. Susijaudinusi Dostojevskė nedelsiant nutraukė žaidimą, nors, kaip paskui papasakojo valios sensorikas (ir mes galime tą patvirtinti), situacija buvo pilnai kontroliuojama, ir jokios agresijos, tuo labiau muštynių, nebuvo ir būti negalėjo. EII požiūriu susidarė nenuspėjamai grėsminga situacija, ir ji pasistengė nedelsiant ją nutraukti.

Jeigu kalbėtume apie porą visumoje, tai pora Štirlicas-Dostojevskis viena iš pačių «labiausiai naminių» – mėgstančių «užsidaryti savo namučiuose» porų. Visose porose dualams bendrai būdinga užsiciklinti vienam su kitu, kadangi dualiniai santykiai yra energetiniai [6], ir labiausiai komfortiški artimoje psichologinėje distancijoje.
Poroje Štirlicas-Dostojevskis «užsiciklinimą» apsunkina komfortiškos harmoningos būsenos siekimas, kurią kartais būna sunku pasiekti ne namuose, ypač dideliuose miestuose, kur būsena «ne namuose» labai aktyvi, audringa ir visiškai ne ramiai harmoninga.

Bendrai ir visumoje santykių ypatybė poroje LSE–EII yra stabilumas ir gilumas. Ekstravertui logikui (tuo labiau sensoriniam) sunku suprasti santykių niuansus, todėl jam labai svarbu betarpiškai iš partnerio sužinoti apie jausmus, nuoskaudas ir nesusipratimus: «Jeigu įsižeidei – netylėk. Pasakyk!». Antraip SLE nesupranta, ar kažkas atsitiko santykiuose, o jeigu atsitiko, tai kas būtent. Pats Dostojevskis pasirengęs įgarsinti savo jausmus ir būti nuolaidus, bet, suprantama, jeigu sulaukia palaikymo ir supratimo, ir į jo bandymus suartėti kaip atsakas seka analogiški partnerio žingsniai. Priešingu atveju, nuolat nesulaukdamas palaikymo, EII nebetęs santykių.

Dėl racionalumo Štirlicas dažnai ir kategoriškai išsako vertinimus – požiūrį. Iš EII mes daug kartų girdėjome, kad juos kartais apstulbina griežtumas ir grubumas, kaip LSE pasisako pačiais įvairiausiais pretekstais. Tai liečia kaip aplinkinius žmones ir įvykius, taip ir patį Dostojevskį, atrodytų, pačiose nekalčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, dėl to, kad Dostojevskis kažką ne taip padarė. Arba padėjo ir negali surasti (o Dostojevskiui, kaip ir kitiems intuityviems intravertams, tai netgi labai būdinga). Arba dėl to kad EII pernelyg daug dėmesio skiria bendravimui su žmonėmis, kurie, Štirlico nuomone, paprasčiausiai «įkyri». Pagaliau, Dostojevskio polinkis «skrajoti debesyse» ir nepastebėti buitinių smulkmenų taip pat gali išvesti Štirlicą iš kantrybės ir privesti prie to, kad «visi bus sustatyti į kampus». «Namuose yra dvi nuomonės – viena tavo, kita – neteisinga!» sako namiškiai moteriai LSE, beje IMTipai santykiuose mažiau lankstūs ir supratingi, negu EII, pareiškia, kad jiems nuo šių vertinimų kartais «norisi pasikarti».

LSE - emotyvistas, ir jo pyktis bei susierzinimas, gali įsiplieksti labai greitai. Be to emocijos gali greitai atlyžti (per keletą minučių, keliolika minučių), bet štai bėda – kol jos kunkuliuoja, sudėtinga būna jas kontroliuoti, o kadangi šis pasipiktinimas paremtas fonine (daugiamate) valios sensorika - :bsensoric: , tai jis skamba labai garsiai ir pasireiškia pakankamai griežtai. Dostojevskį šitie pliūpsniai gasdina (ypač iš pradžių). Piktindamasis, Štirlicas yra įsitikinęs savo teisumu (dėl emotyvizmo jam būna sunku iškart susigaudyti situacijoje ir supratimas ateina šiek tiek pavėluotai), o jeigu paskui staiga tampa aišku, kad jis kažkur neteisus, tai šitą pripažinti jam gali pasirodyti žemiau savigarbos.
Atrodytų, kaip «trapus ir pažeidžiamas» Dostojevskis gali parodyti Štirlicui, jog šis neteisus? Tačiau intravertiški intuitai turi vieną ypatybę, kuri padeda jiems panašiose situacijose. Intravertiški intuitai pagal V.Gulenko [3] priklauso stimulų grupei «savivertė». Tai reiškia, kad jiems reikšminga tiktai tai, kas vertinga arba įdomu jiems asmeniškai dėl kokių nors vidinių sumetimų. Išorinis prestižas, materialios vertybės jų nemotyvuoja, o jeigu išorėje įvyksta kažkas, kas jiems aktyviai nepatinka, jie paprasčiausiai «pasineria į save». Tai primena dvasios išnykimą iš jos materialaus apvalkalo. Nors žmogaus kūnas tebėra, pats jis, vidinė žmogaus esybė, išnyksta. Dostojevskis tarsi užsirakina viduje, sukurdamas psichologinį barjerą tarp savęs ir «įžeidėjo». Jis tampa pabrėžtinai šaltai mandagus, į klausimus atsakinėja lakoniškai, vaikšto akmeniniu veidu (panašiai elgiasi ESI, tik skirtumas, kad pastarasis gali sureaguoti ne vien šitaip, bet ir agresyviau sensoriškai). Suprantama, tai kraštutinis atvejis ir jis įvyksta, greičiausiai, jeigu santykiuose kažkas ne taip.

Štirlicui gi gana sunku pripažinti klaidą žodžiuose arba darbuose, netgi jei santykiuose viskas puiku. Mes tokio «užsispyrimo» priežastį matome tame, kad bet kurio tipo atstovai kaip taisyklė «siaubingai» pasitiki savimi pagal savo bazinės funkcijos aspektą. Bazinės dalykinės logikos atveju ( :blogic: ) tai skamba šitaip: «Aš viską darau, kaip reikia!». Todėl net jeigu LSE ir suvokė klaidą, pripažinti, kad kažkas buvo padaryta ne taip, ne visada paprasta. Kalba nebūtinai eina apie konkrečius dalykus, «padarė» - tai ir šiurkščiai kalbėjo, pakėlė balsą, neapgynė savo teritorijos, nepastebėjo galimybės ir kt., t.y. dalykinės logikos – :blogic: derinys su kitias aspektais. Atsiprašyti Štirlicui (ypač jeigu šis Štirlicas - vyras) būna labai sunku. Ir todėl paprastai tai nedaroma verbališkai, paprasčiausiai Štirlicas veido išraiška pradeda rodyti savo palankumą. Pavyzdžiui, žiūri geranoriškai, pradeda kalbėti, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Pyktis praėjo, ir emocijos atlyžo (emotyvistai greitai persijungia nuo vienų emocijų prie kitų, ypač – emotyvistai–dinamikai), tačiau kartu LSE gali nežinoti, kaip susitaikyti. Būdas susitaikant elgtis «tarsi nieko nebūtų atsitikę» pakankamai paprastas, ir todėl dažnai naudojamas LSE. Šiai porai žymiai lengviau susitaikyti, jeigu pirmąjį žingsnį link to padaro EII. Žinoma, LSE «Atleisk, prašau» mažoka, kadangi sensorikui-logikui kaip ir anksčiau neaišku – kame konflikto priežastis, ar iš tikrųjų viskas jau praeityje, o gal šiuos žodžius jam pasakė paprasčiausiai, kad ką nors pasakytų (beje, reikšmės turi dar ir tonas, ir santykių lygmenyje – kartais ir to visiškai pakanka). O štai jeigu Dostojevskis papasakos, kodėl jis taip pasielgė ir logikui-sensorikui taps aišku, kad santykiams niekas negrėsė, dabar viskas gerai, o EII žengia žingsnį link susitaikymo, tai gali atsiprašyti ir pats LSE. Visas klausimas tame, kad Štirlicas dažnai paprasčiausiai nežino, kaip reikia atsiprašyti. O štai tokie Dostojevskio veiksmai (kaip po savo klaidų, taip ir po konflikto) padeda Štirlicui pamatyti pavyzdį, kaip tai gali įvykti. To palaipsniui jis išmoksta, o kadangi jo atsiprašymai priimami geranoriškai, tai truputėlį pabūti «etiku» gali jam ir patikti.
Beje, neteisumo pripažinimų ir atsiprašymų priėmimą Dostojevskis neretai panaudoja susitaikymui ir situacijos užglaistymui. Jam dažniausiai įdomiau ir lengviau padaryti taip, kad štai toks oro įsielektrinimas pats savaime išsikrautų, kadangi partnerio jausmai ir pergyvenimai, kaip taisyklė, gerai matomi.

Kartais Štirlicą nustebina Dostojevskio reakcija į įvairius žmones, tame tarpe ir į jį patį, būtent – pernelyg didelis (jo požiūriu) patiklumas. Iš tikrųjų Dostojevskis gerai mato žmonių galimybes ir sugebėjimus ( :bintuition: ) ir tai, kas Štirlicui atrodo nepateisinamas patiklumas, paprastai turi savyje svarius motyvus. Bet kadangi šie motyvai intuityvūs, dažniausiai, neverbalizuojami, tai Štirlico požiūriu, būti svariais jie niekaip negali.

Jeigu santykiuose iškyla kokie nors neaiškumai, Štirlicui būdingos dvi reakcijos (ne tik jos, tačiau šios dažniausiai). Kadangi visame kame, tame tarpe ir santykiuose norisi aiškumo, LSE gali pradėti aiškintis santykius. Beje, aiškinimasis vyks tiesmukai. Ne iš pykčio, o todėl, kad neaišku, kaip galima būtų kitaip. Aiškinimosi rezultate visiškai įmanoma, kad kažkas bus sulaužyta, įmanoma, susvyruos ir patys santykiai, kurių sukūrimui ir harmonizavimui viskas ir daroma. Ir jeigu Štirlicas tai pastebės, tai greičiausiai, eis iki galo, aiškindamasis viską iki paskutinio siūlo galo, ir «jeigu jau santykiai griūva, tai velniop juos!» Tegu būna nors šioks toks aiškumas. Suprantama, LSE tuo metu būna labai skaudu ir, grauždamasis viduje, jis iš visų jėgų stengsis to neparodyti.

Noras atsisakyti santykių, jeigu jie tapo reikalaujantys pernelyg daug sąnaudų – nuolaidumas. Nors šioje poroje santykiai branginami būtent kaip resursas, jeigu situacija krypsta ne į tą pusę, t.y. emocinėje plotmėje nustojo «atsipirkti», abu partneriai greičiausiai priims sprendimą išsiskirti.
Šioje poroje dar ryškiau, negu poroje LIE-ESI pasireiškia etikų ir logikų požiūrio į santykius skirtumas. Jeigu tarp etiko ir logiko mezgasi santykiai, bet etikas sako, jog reikia palaukti, jis kol kas nepasiruošęs tolesniam suartėjimui, tai visiškai gali reikšti, kad jam šie santykiai nereikalingi, tačiau jis apie tai nepasako tiesiai. Logikams kitaip.

Vykdydami savo pratybas, mes pastebėjome, kad dėl šios priežasties logikai ir etikai ilgai negali viens kito suprasti. Logikui tokia etiko pozicija nesuprantama «Kuriems galams suteikti vilčių (aiškaus «ne» nebuvimą logikas suvokia kaip «vilties suteikimą»), jeigu nenori tęsti santykių?! Ne, tai ne, ir kiekvienas eina savais keliais».

Etikas mato kitaip. Iš vienos pusės, jis nenori kitą įskaudinti, tame tarpe dar ir dėl to, kad nenori sukelti pernelyg emocingą reakciją, kurią jam teks kažkaip gęsinti, aiškinti, galbūt netgi teisintis ir guosti. Iš kitos pusės, etikas nenori būti išsiskyrimo kaltininku, ir paskui tą prisiminti (ypač etikas-konstruktyvistas). Todėl jis bando palikti santykius pakibusioje (logiko požiūriu!) būsenoje, tikėdamasis, kad laikui bėgant ir nesant kokio nors esminio kontakto logikas pats viską supras, kadangi artima santykių fazė jau baigta (iš esmės, etikui santykiai nesibaigia niekada - tiktai keičiasi jų fazės). Etikas natūraliai sprendžia pagal save – pats jis jau seniai viską suprastų ir padarytų išvadas. Logikas taip pat sprendžia pagal save – jeigu jis pats norėtų santykius nutraukti, jis taip tiesiai ir pasakytų. Situacija gali tęstis ilgai, kol kuri nors iš šalių vis dėlto imsis ryžtingų žingsnių, arba įsikiš trečioji šalis, pastūmėdama veikiančius asmenis apsispręsti.

Taip pat norime truputį paaiškinti apie LSE tipo žmonių jausmus. Mes manome, neteisinga tvirtinti, kad LSE nejaučia žmonių. Jis gali lengvai pajausti žmogaus būseną savo kontaktinio bloko lygmenyje, būtent – pajausti emocinį foną ( :bethics: ), ar žmogui komfortiška ir patogu, ar jis atsipalaidavęs ar įsitempęs, ar pavargęs ir pan., t.y. jo fizinės ir emocinės būsenos harmoniškumą/neharmoniškumą ( :wsensoric: ). Tačiau pajausti, koks žmogaus požiūris asmeniškai į jį patį – LSE praktiškai neįmanoma (santykių etika - vienmatė vitalinė funkcija). Kaip tik šiuo aspektu jam reikalingas dualo palaikymas, kad pasufleruotų, ar susiklostė santykiai (sugestyvinei, taip pat kaip ir skaudžiajai visos situacijos nuspalvintos arba juodai, arba baltai – taip/ne, yra/nėra). Norisi, kad kažkas padėtų užmegzti gerus santykius su visais arba pasakytų, kokie jie dabar. Tą Dostojevskis sėkmingai bei kūrybiškai ir daro.

Dostojevskį kartais pralinksmina vaikiškas Štirlico džiaugsmas pagal santykių etikos aspektą - juk jam gi santykių niuansai aiškiai suprantami praktiškai visada (jeigu tie žmonės apskritai įdomūs). Visos situacijos, kuriose kažkas susituokė, įsimylėjo, susipažino su būsimu sutuoktiniu, kelia LSE susidomėjmą nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties.
Štirlicas, kurio gyvenime yra Dostojevskis (ypač dažnai taip atsitika, jeigu skirtingos lyties dualai ir daug bendrauja) tampa žymiai labiau «etiškas», intuityvus ir intravertiškas. Tai pasireiškia ir šeimoje, ir darbe. Jeigu anksčiau žmonės aplink būdavo suvokiami kaip didelio mechanizmo detalės, kurį reikia pataisyti-sulopyti-suderinti taip, kad jis efektyviai funkcionuotų, tai staiga jis pradeda pastebėti, kad jie dar ir vyrai-moterys, tėvai-vaikai, draugai-draugės. Ir SLE staiga supranta, kad yra toks dalykas – emocinis klimatas kolektyve. Ir visiškai nepakanka paskirstyti tarnybines pareigas, susitarti, kas ir ką darys, ir už kokį atlyginimą. Pasirodo svarbu dar, kas pas kiekvieną šeimoje, namie, apie ką žmogus galvoja, kas jį jaudina, koks į ką yra jo požiūris.

Įdomi situacija atsiranda dualų diadoje LSE-EII (beje, panašius samprotavimus galima pateikti bet kuriai dualų diadai). Gali susidaryti įspūdis, kad pati diados struktūra trukdo partneriams susitikti, ypač ankstyvame gyvenimo etape.
Dėl skaudžiosios laiko intuicijos - :wintuition: , Štirlicas nelabai gerai suvokia, kas jam darosi su laiku (tiesiogine ir perkeltine prasme, tame tarpe – koks periodas dabar jo gyvenime ir ką jis reiškia). To pasekmėje Štirlicams (kaip ir Hugo) kartais iš atminties pradingsta ištisi gyvenimo fragmentai, pavyzdžiui, sunku suprasti, kad jau užaugo kasdieninio rūpesčio nebereikalauja vaikai, arba, kad atėjo laikas kurti šeimą. Gana būdinga LSE nesusimąstyti apie savo amžių ir (ypač vyrams) palikti šeimos kūrimą «vėlesniam laikui». To priežastys gali būti įvairios, pavyzdžiui, nenoras ties tuo susikoncentruoti dėl jaunystės, noro kaip reikiant «pasiruošti», apsirūpinti viskuo, ko reikia (sensorika+taktika).
Kada noras sukurti šeimą yra, Štirlicai dažnai iš pradžių – kaip ir daugelis kitų ekstravertų - koncentruojasi ties ryškesniais partneriais ir tiktai, prisivarę guzų ir sužinoję, kad jiems tai «ne tas», pradeda žiūrėti į ramesnių intravertų etikų pusę.
Gi Dostojevskiai, kaip taisyklė, laukia, kada juos vis dėlto pastebės (intraversija), ne tiktai neturėdami noro įsitraukti į kovą, bet ir ypatingai nesistengdami atkreipti į save dėmesį, užimti pernelyg daug vietos (čia priežastis dar ir skaudžioji valios sensorika - :bsensoric: ).

Atsitinka ir dar vienas paradoksas. Atrodytų, dualai turi palaikyti silpnąsias partnerio funkcijas. Tačiau kol šios funkcijos iš tikrųjų silpnos, dualams gana sunku pradėti bendrauti. Žinomi atvejai, kada dualai susitikdavo, tačiau iš to ilgalaikiai santykiai neatsirasdavo. Viena iš priežasčių, žinoma, yra asmeniniai ypatumai žmonių, kurie vienas kitam paprasčiausiai netikdavo. Tačiau nereti atvejai, kada žmonės pagal IMTipinius ypatumus paprastai buvo nepasirengę priimti dualą, būtent todėl, kad informacijos srautas iš 4-mačių funkcijų pasirodydavo besąs pernelyg stiprus 1-matėms dualo funkcijoms.
Paradokso (menamo?) esmė tame, kad žmogus pasirengęs priimti dualą būtent tuo momentu, kada dualas jam tarsi jau «nereikalingas». Jis pats pakankamai gerai susidoroja su gyvenimo uždaviniais, jo informacinės funkcijos jau pakankamai užpildytos. Ir būtent tada jis pribręsta ir tampa pasirengęs priimti dualą.

Tačiau, jeigu prisiminsime filosofiją, psichologiją ir netgi ezoteriką, pamatysime, kad panaši situacija pasitaiko ne tiktai dualų poroje. Pernelyg didelis fiksavimasis į objektą ir nemokėjimas spręsti gyvenimo problemų veda į tai, kad žmogaus gyvenimas vietoj «pagalbos» atrodo dar labiau apkrautas – kad žmogus pats išmoktų spręsti savo problemas šiame lygmenyje. Ir buvimas/nebuvimas šalia žmonių, kurie gali tą padaryti už jį, padeda jam šioje situacijoje. Svarbu, kad žmogus pats geriau matytų ir suvoktų šią problemą, savo paties uždavinį, o ne kad šalia atsirastų kažkoks padėjėjas, kuris už jį išspręstų šią problemą.

Suvesdami išvadas, norime dar kartą atkreipti skaitytojų dėmesį į mūsų požiūriu svarbius dualizacijos poroje LSE–EII ypatumus.
1. Pagrindiniai sunkumai tarpusavio santykių užmezgimo etape gali iškilti dėl skirtingų partnerių ritmų, kaip taisyklė, suartėjimo laipsnį reguliuoja EII;
2. Visus bendravimo ir tarpusavio sąveikos procese atsirandančius sunkumus ši pora optimaliai sprendžia aptarimo ir partnerių pozicijų išsiaiškinimo keliu.
3. Dualizuota pora LSE–EII dažnai intravertizuojasi ir užsisklendžia vienas su kitu, tam palankūs ir kvadriniai požymiai – svarstantieji, objektyvizmas ir aristokratija.
4. Poroje nelabai mėgstama «dirbti» kuriant santykius, manant, kad viskas susitvarkys savaime, paprastai taip ir gaunasi, jeigu partneriai nuo pačios santykių atsiradimo pradžios svarsto juos jaudinančius klausimus.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Papildymo (dualiniai) santykiai
StandartinėParašytas: 15 Gru 2012, 23:09 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Paskutinės dualų poros - Hekslio-Gabeno santykių autoriai dar neaprašė. Tikėsimės, kad ateityje atsiras..


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
 Pranešimo tema: Re: Papildymo (dualiniai) santykiai
StandartinėParašytas: 31 Gru 2012, 05:29 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 16 Bir 2004, 15:18
Pranešimai: 3469
Miestas: Vilnius
Na, o kol nėra paskutinės dualų poros - siūlau tų pačių autorių straipsnį apie dualinių santykių problemas

Psichologinės problemos dualiniuose santykiuose
(с) Irina Beleckaja, Sergejus Belckij, 2011
http://www.newtraining.ru/?mod=articles&id=160
Publikuota: Tarpasmeninių santykių psichologija ir socionika, 2011 m. vasaris

Nei dangišku, nei žemišku, nei mirtingu, nei nemirtingu aš tavęs nesukūriau,
taigi gali būti laisvas pagal savo valią ir sažinę - ir pats sau būsi kūrėjas ir sutvėrėjas.
Tiktai tau aš daviau dovaną augti ir keistis pagal savo paties valią.
Tu neši savyje visatos gyvybės sėklą.
Džovani Piko dela Mirandola "Kalba apie žmogaus privalumus"


Gyvenimas – nepaprastas dalykas. Nuo gimimo ik mirties žmogus, besivystydamas, praeina per keletą krizių. Tiesą sakant, išspręsti krizes tai ir reiškia vystytis. Ir tarsi mažai mums būtų savo vidinių asmeninių krizių, mes dar sueiname į santykius su priešinga lytimi. O šiuose santykiuose – savos krizės, savi keblumai. Atsiranda vaikai, ir ten savos…
Krizės, krizės – aplink vien krizės… Ir viską tenka įveikti, tu neįveikei krizės – krizė įveikė tave. O ar apskritai yra tada laimė?! Ir kame gi jinai?

Jeigu žmogus ėmė uždavinėti sau tokius klausimus, vadinasi, jo dėmesys jau persijungė į tinkamų sprendimų paiešką. Ir tokių sprendimų - jūra. Šiuolaikinė kultūra siūlo daugybę paieškos būdų: čia tau ir knygos apie dvasinį vystymąsį, asmenybės augimo pratybos ir forumai, testai "pažink save", seminarai ir ištisos psichologinių savybių vystymo mokyklos ir t.t.
Ir yra labai patrauklus laimės įgijimo mokymas - socionika. Bet, pasakysite jūs, socionika – tai juk plati žinių sritis. Ji numato ištisą filosofinį savęs ir savo vietos pasaulyje perpratimą ir sakyti, kad ji - mokymas apie laimę truputį, chm…, paviršutiniška. Viskas taip, viskas taip, tačiau, prisiminkite, dėl ko konkrečiai jūs atėjote į socioniką, ir kuo ji jus sužavėjo (ypač iš pradžių)? 90% iš skaitančių šį straipsnį patvirtins, kad taip, tokios mintys apie laimę, apie įsitikinimą dėl savo vietos šiame pasaulyje, apie tinkamą partnerį ir laimingą sąjungą šmėkščiojo susipažįstant su socionika. Juk socioninės laimės receptas atrodo paprastas – rask tinkamą dualą ir būsi laimingas.

Ir šis tariamas paprastumas ir traukia į socioniką vis naujus ir naujus adeptus. Viskas elementaru:
• Nusistatome savo tipą (galima netgi eiti pasimokyti, kad kaip reikiant jį išsinagrinėti).
• Išnagrinėjame dualinio partnerio tipą (perskaitome jo aprašymą). Ir…
• Ir pilnai apsiginklavę – susipažįstame su dualu, - ir kartu pirmyn, į šviesią ateitį!

Puiku, bet… neveikia… Nors, kai kuriems pavyksta, bet kaip jiems tai pavyksta, kur paslaptis?
Kada mes konsultacijose pasakojame, kad dualiniuose santykiuose yra savų sunkumų, žmonės į mus žiūri su nepasitikėjimu. "Tarp jūsų pačių tai dualumas… o mus gąsdinate!"

Mes negąsdiname, me parodome pilnesnį paveikslą. Jeigu balandį visada matytume, tiktai skraidantį danguje, galima ir nesuprasti, jog kartais jis nusileidžia ir ant žemės.

"Norime gerų santykių!" "Noriu dualo! Kaip man jį rasti?" "Man reikalingas papildantis partneris" "Aš galėsiu būti tiktai su tuo, kuris mane supranta!" "Padėkite prisibelsti iki jo!" "Kartais viskas nuostabu, o kartais nors vilku stauk. Ką daryti?" Tokius klausimus mums dažnai užduoda konsultacijose. Tokiais pat klausimais užkimšti socionikos forumai.

Visi mes norime harmoningų santykių. Tiems, kas nori sukurti juos su dualu, pasinaudodami socionika, mes turime dvi naujienas. Kaip ir dera, vieną blogą ir vieną gerą. Blogoji ta, kad išgarbintas dualinių santykių paveikslas, ne visiškai atitinka realybę. Geroji ta, kad viskas daug paprasčiau, negu atrodo.

Mes išanalizavome savo patirtį, kitų dualinių porų ir žmonių patirtį, kurie ateina pas mus į konsultacijas, ir šiame straipsnyje visa tai apibendriname. Čia mes kalbėsime apie dualumą ir socionikos požiūriu, ir psichologijos požiūriu.
Kas tai yra dualumas? Kada mes užduodame šį klausimą savo pranešimuose, socionikos mylėtojų auditorija dažnai pasimeta. Visi žino, kad dualumas – tai gerai, bet, kaip dainuoja grupė "Nelaimingas atsitikimas" "Ne, viskas aišku, bet kas konkrečiai?" "Kas konkrečiai" paaiškinti būna sunku.

Grįžtant prie socionikos ištakų, randame, kad apie dualumą kalbėjo dar K.G.Jungas. Pats žodis "dualumas" neskambėjo. K.G.Jungas rašė apie sizigijos (vienovės ir priešpriešos kartu) archetipą.
Apibrėžiant sąvoką "archetipas" pateiksime citatas iš K.G.Jungo:
"Terminas "archetipas" dažniausiai aiškinamas neteisingai, kaip tam tikras visiškai aiškus mitologinis vaizdinys arba motyvas…
Tačiau …tokie permainigi vaizdiniai nebūtų galėję būti paveldimi. Archetipas juk yra tokių vaizdinių susidarymo tendencijos motyvas, - vaizdinių, kurie gali smarkiai svyruoti detalėse, tuo pat metu neprarasdami savo bazinės schemos. Egzistuoja, pavyzdžiui, daugybė vaizdinių apie priešišką būtybę, bet pats savaime motyvas visada išlieka nepakitęs" (Jungas, 1991)

Dualumas – vienas iš pačių seniausių archetipų. Tūkstančių kartų patirtis, atsispaudusi kiekvieno konkretaus žmogaus psichikoje sako jam, kad pasaulyje egzistuoja pliusas ir minusas, diena ir naktis, gyvenimas ir mirtis. Viena yra kito papildymas, viena be kito neįmanoma, ir tas kitas papildo jį iki visumos. Milijardai žmonių iki mūsų tą matė, žinojo, jautė, ir mūsų ryšys su jais duoda mums polinkį pastebėti bet kuriuose supančio pasaulio pasireiškimuose papildymą, norą pamatyti šį papildymą, suvokti jį kaip natūralią dalykų padėtį. Ir šis polinkis stumia mus ieškoti papildymo, tame tarpe, tarpusavio santykiuose su savo partneriu. Juo labiau, kad tarpusavio santykiuose jau yra vienas iš sizigijos (papildymo-priešybės) archetipo įsikūnijimų – vyras ir moteris.

Pagauti galingos sizigijos erchetipo energijos, mes ieškome papildančio partnerio, pamiršdami, kad jis ne tiktai papildantis, bet ir priešingas.
"Perpus Dangus, perpus Žemė. Perpus aš pati neatsitiktinai! Manoji pusele, manoji pusele, kaip aš ilgiuosi tavęs!" - dainuoja Larisa Dolina.

Įdomu, kaip suvokiama ta puselė šiuolaikinėje kultūroje? Akivaizdu, ne esybių priešingybė, o lygybė, bendrumas - lyčių, galimybių. Uni-sex, uni-forma ir taip toliau. O tai visiškai kitas archetipas – panašumo archetipas. "Mes su tavimi vieno kraujo – tu ir aš",- sakė Mauglis. Nieko nežinodamas apie archtipus, jis žinojo, kad jam – tokiam pačiam, panašiam, padės. O štai kaip pasielgs su priešingu?!

Taip, mes linkę jungtis pagal panašumo, vienodumo principą. Laukiame, kad partneris mus pilnai supras ir palaikys mūsų interesus. Ir dualumo kaip papildymo archetipas šiuolaikinio žmogaus sąmonėje yra greta su panašumo, tapatumo archetipu. Į socioniką ateidami ieškoti tinkamo partnerio, mes laukiame iš jo papildymo ir kartu pilno sutapimo - supratimo, bendrų tikslų, prasmių, interesų. Mes specialiai apklausiame klientus – ko jie laukia iš dualinių santykių? Paprastai pirmiausia jie įvardina būtent supratimą.

Tačiau ieškoti supratimo galima eti kur tiktai nori, bet tiktai ne į dualinius santykius. Dualiniuose santykiuose (jeigu neskaičiuotume aukšto sąmoningumo lygmens, gero "pagrindų pagrindo" žinojimo ir mokėjimo pritikyti šias žinias realiame gyvenime) supratimo nėra ir negali būti. Būtent asmeniniuose santykiuose ryškiai pasireiškia nesutapimai pagal dualinius (o, vadinasi, papildančius-priešingus) tipo požymius.

Štai realūs pavyzdžiai iš mūsų konsultavimo praktikos:
• ekstraversija-intraversija – praleisti atostogas, per mėnesį apvažiuojant pusę Europos arba prasėdėti kurote prie baseino?
• sensorika-intuicija - "Kalbėk konkrečiai!" - "Konkrečiai!" – konfliktas tarp abstraktaus ir konkretaus mąstymo;
• logika-etika - "Tu manęs visiškai nejauti!" "Taip, aš suprantu, apie ką tu kalbi. Kartu paanalizuokime, ką reiškia jausti" konfliktas tarp jausmų ir loginio mąstymo.
• strategija-taktika - "Kam daryti tą, ko perspektyvoje neprireiks?" "Kokia prasmė spėlioti? Iki to laiko viskas pasikeis" – konfliktas tarp orientacijos į dabartį ir ateitį.
• konstruktyvizmas-emotyvizmas - "Žiūrėk kokia nuotrauka! Ech, prisiminiau senus gerus laikus" "O juk iš tiesų gražiai nufotografuota, sėkmingas rakursas" Konfliktas tarp pasinėrimo į emocijas arba į kokybę.
• pozityvizmas - negatyvizmas - "Štai matai, kaip viskas gerai klostosi" "Taip, neblogai, va tiktai laiko daug sugaišome, ir rezultatas galėjo būti geresnis" Konfliktas tarp to, kas yra dabar. Ir ko dabar trūksta.
• statika-dinamika - "Ko tu į nuotrauką nuolat plauki. Gali pasėdėti nejudėdamas?" "Negaliu! Užtat tu sėdi kaip paminklas pats sau" Konfliktas tarp būsenos ir jos pokyčio
• kvestimiškumas - deklatimiškumas - "Klausyk, noriu paklausti, kol neužmiršau…" "Nepertraukinėk, o tai pamesiu pagrindinę mintį" Konfliktas tarp bendravimo dialogais ir monologais.

Smulkiau tarpusavio supratimo sunkumus būtent skirtingų šių požymių polių kontekste mes aprašėme straipsnių cikle "Dualinių santykių kasdienybė" (Beleckiai 2007-2010).

Pirmoji psichologinė problema, kuri kyla žmonėms, ieškantiems laimės dualiniuose santykiuose, - tai lūkesčių konfliktas. Žmonės laukia papildymo kaip supratimo ir sutapimo, o gauna papildymą kaip pripildymą, užbaigimą iki visumos, kurią ne tai, kad suprasti, o įsivaizduoti sunku.

Prie ko veda lūkesčių konfliktas? Prie nusivylimo. Gyvenimu, partneriu, savimi… Kita spiralės vija – kaltų ieškojimas (kaltu gali pasirodyti partneris, socionika arba konkretūs socionikai, pats žmogus), prasmės ką nors daryti santykiuose, paskui darbe praradimas. Kita vija - susirgimai, sukelti psichologinių priežasčių, žmogui lieka vis mažiau galimybių patenkinti ir vystyti savo materialius ir dvasinius poreikius…

Ar galima pakeisti situaciją? Mes manome, kad pakeisti galima viską. Kol žmogus gyvas, jis gali daryti įtaką savo gyvenimui. Klausimas - kaip. Mes siūlome kelią iš keturių žingsnių.
Kadangi problemos esmė būtent lūkesčiuose, juos reikia išsiaiškinti.

Pirmasis žingsnis. Jūs norite, kad jūsų santykiai būtų… (įrašyti, ko trūksta). Užduokite sau klausimą – kodėl jie turi būti būtent tokie? Kaip jūs sužinosite, kad jie būtent tokie? Kaip tai įtakos visas kitas jūsų gyvenimo puses?

Antrasis žingsnis. Išsisiškinkime situaciją su partneriu. Kad būtumėte tokiuose santykiuose, kokius jūs aprašėte, kokio partnerio jums reikia? Kodėl būtent tokio? Kaip sužinosite, ar jis toks iš tikrųjų? Kur su tokiu žmogumi galima susipažinti?

Trečiasis žingsnis. Ar susiję jūsų būsimo išrinktojo reikšmingos savybės su jums dualaus socioninio tipo žmogui būdingomis psichologinėmis savybėmis? Jeigu taip - vadinasi, kaip ir anksčiau laikykitės "kurso link dualo". Jeigu ne, susimąstykite, ar iš tikrųjų jums taip reikalingas dualas? Kokius klausimus jis padės jums išspręsti? Ar galima šiuos klausimus išspręsti kažkaip kitaip?

Žingsnis ketvirtasis ir paskutinis. Tarkime, trečiame žingsnyje būsimo išrinktojo savybės nors dalinai sutapo su dualinio tipo žmogaus būdingomis savybėmis. O ką daryti su likusiomis dualo savybėmis, kurios neįėjo į jūsų pasirinktąsias antrame žingsnyje? Koks jūsų požiūris į jas? Kaip jūs planuojate pasikeisti, kad šios savybės jums taip pat imtų patikti? Ar esate pasirengę susitaikyti su tuo, kad kai kurių savybių jūs taip ir negalėsite priimti? Negalėsite priimti metus, du, dešimt metų, visą gyvenimą…

Žinoma, harmoningų santykių kūrimas nesibaigia šiais keturiais žingsniais. Tačiau mūsų praktika rodo, kad netgi šie žingsniai padeda suvokti, ko jūs ieškote – mylimo žmogaus, partnerio ar… dualo.
Antroji psichologinė problema – tai tai tikrojo žmogus gyvenimo pakeitimas tipo gyvenimu.

Asmenybė nėra tapati psichologiniam tipui. Tai, kas tipiška, įtakoja įvairias asmenybės sferas – intelektualią-gnostinę, emocinę-valinę, individualių ypatybių (temperamento, charakterio, gabumų) sferą. Tai, kas tipiška, taip pat daro įtaką motyvacijų-poreikių ir vertybių-prasmės sferoms, keisdamas jas ir pats keisdamasis, priklausomai nuo asmeninių ypatybių ir asmenybės prasmių. T.y. tipiniai (tolygu - tipiški) pasireiškimai ir poreikiai, prasmės ir t.t. – tai viso labo tiktai dalis asmenybės pasireiškimų, prasmių ir poreikių. (detaliau (Beleckiai 2010)). Koncentruodamasis tiktai į tipinius poreikius, pasireiškimus ir realizacijos būdus sociume, žmogus išleidžia iš akiračio savo individualius interesus, poreikius ir prasmes, kurie primena apie save kaip neišsipildę lūkesčiai, neaiškios kilmės nepasitenkinimas ir pan.

Tikroji žmogaus esmė ir jos poreikiai gali maskuotis po archetipiniais pasireiškimais. Įsiskverbdami į mūsų sąmonę iš kolektyvinės pasąmonės, archetipinai vaizdiniai pasireiškia mūsų psichikoje, pakeisdami savimi mūsų tikruosius motyvus ir siekius, primesdami tam tikras prasmes ir elgesio modelius. Pavyzdžiui, gana populiarus mūsų visuomenėje sėkmingumo archetipas. Arba geros žmonos ir motinos archetipas, kuris moteryje gali stoti į konfliktą su sėkmingumo archetipu ir pan.
Tipų vaizdiniai taip pat archetipiški, ir, nepriklausomai nuo IMTipo, gali tam tikru būdu pasireikšti psichikoje, įtakodami mūsų gyvenimą, įpročius, priversdami realizuoti svetimą, nusižiūrėtą programą.

Tokiu būdu, tikroji gyvenimo prasmė pasirdo paslėpta nuo mūsų «už septynių užraktų». Kad išsiaiškintume savo tikruosius lūkesčius iš partnerio, mums būtina iš pradžių prisikasti iki savo tikrosios esmės, atskiriant tipiška nuo asmeniško ir archetipiška nuo individualaus.

Apie šį «Esybės tapsmo » procesą rašė Jungas, pažymėdamas savirealizacijos procesą kaip vadovavimąsi «…savo lemties balsu», kada kiekvienas iš mūsų «…tarnauja visos žmonijos labui, kadangi randa kelius, kurių dėka kolektyvinės problemos gauna savo sprendimus». (Jungas, 2007)

Bendraudami su tipuojamaisiais po jų tipo diagnostikos, mes dažani girdime, kad sužinoję IMTipo versiją, jie pradeda «gyventi šio tipo gyvenimą». T.y. žmonės sąmoningai arba ne visiškai sąmoningai pradeda realizuoti programą, kuri jų požiūriu atitinka to arba kito IM tipo atstovo «teisingą elgesį».

Kodėl taip vyksta? Toks elgesys - bendro nerimo, viešpataujančio visuomenėje didžiulio abejingo pasaulio akivaizdoje, pasekmė. Erichas Fromas «Pabėgime iš laisvės» apie tai išsireiškė šitaip:
Laisvė atnešė žmogui nepriklausomybę ir jo egzistencijos racionalumą, bet, tuo pačiu metu, izoliavo jį, pažadino jame bejėgiškumo ir nerimo jausmą. Šita izoliacija nepakeliama, ir žmogus atsiduria prieš pasirinkimą: arba atsikratyti šios laisvės su naujos priklausomybės, naujo pavaldumo pagalba, arba priaugti iki pilnos pozityvios laisvės realizacijos, pagrįstos kiekvieno nepakrtojamumu ir individualumu. (Fromas, 2007)

Savo elgesio priklausomybė ir pavaldumas «teisingam šiam tipui» mažai kuo skiriasi nuo Fromo aprašyto poreikio būti pavaldžiam stipriai asmenybei.

Apie tą patį rašė ir lenkų psichiatras Antonijus Kempinskis (žmogus, kuris pirmąkart į mokslą įvedė informacinio metabolizmo sąvoką) savo darbe «Egzistencinė psichiatrija» (Kempinskis, 1998). Jo nuomone, žmoguje pirmapradiškai kovoja du poreikiai – poreikis būti laisvu ir poreikis atitikti tam tikrą laukiamą standartą, elgsenos modelį. Vieno arba kito persvara nustatoma kaip tik asmenybės sąmoningumu ir vertybinėmis nuostatomis. Veikime pagal standartą asmenybei glūdi didžiulis patrauklumas – sistemos žmogus išsivaduoja nuo asmeninės atsakomybės už tai, kas vyksta su juo ir jam betarpiškai dalyvaujant, išsivaduoja nuo būtinybės kas akimirką sąmoningai pasirinkti, klausyti būtent savo sąžinės balso ir t.t.

Šia prasme savęs, savo asmenybės sutapatinimas su tam tikru tipu, savo gyvenimo gyvenimas pagal tipo dėsningumus yra patogus modelis, išvaduojantis žmogų nuo kankinančių paieškų asmenybės prasmės, kuri gali sutapti su tipinėmis vertybėmis, o gali ir nesutapti.

kaip ši psichologinė problema įtakoja santykius tarp žmonių ir prie ko tai priveda?

Tarkime, susitiko du žmonės, kurie gyvena atitinkamai pagal savo tipą. Tegu šie tipai būna netgi dualiniai. Ir žmonės nuoširdžiai trokšta sukurti savo santykius pagal socionikos teoriją. Tam tikrą laiką santykių vertybės ir tam tikro vaidmens, atitinkančio tam tikrą tipą, atlikimas gali tapti jų pagrindiniu tikslu. Ir kol «dualinis gyvenimas» išlieka pagrindine vertybe, jiems tai pavyksta.

Šiuo periodu žmogaus dėmesys nuolat nukreiptas į «teisingų veiksmų» (kurie aprašyti populiariose socionikos knygose) įgyvendinimą: jeigu tu Džekas – uždirbk pinigus, jeigu Donas – generuok idėjas, o jeigu Diuma – virk virtuvėje barščius. Žmogaus psichikoje nuolat gyvena procesas, programa-analizatorius, kuri lygina kiekvieną veiksmą, mintį ir žodį su «teisingu» pavyzdžiu. Tam eikvojami resursai, gyvenimo energija («libido» pagal Jungą) ir kuo stipresnis troškimas «būti tipe», tuo daugiau energijos eikvojama nuolatinei elgesio analizei ir korekcijai. Jeigu tipas nustatytas teisingai, ir perskaitytos knygos, kurios visumoje teisingai perduoda tipo esmę, tai žmogus susiformuoja «teisingos elgsenos» vaizdinį, iš tikrųjų artimą tipiniam. Šiuo atveju jis paprastai seka, kaip netyčia nenukrypti nuo dominančių, priskirtų jo tipui. O jeigu tipas nustatytas neteisingai? Arba, jeigu tipo vaizdinys žmoguje iškreiptas (neadekvačių aprašymų, tipiško ir asmenybiško supainiojimo įtakoje ir t.t.)? Akivaizdu, didėja energijos išeikvojimas elgsenos sekimui ir korekcijai. O mūsų resursai vis dėlto baigtiniai. O tai reiškia, kad tos mūsų asmenybės sferos, kurios šiuo momentu nėra mūsų malonėje, reikalaus savojo pyrago gabalo, nukreips mūsų dėmesį į kitus mūsų poreikius ir prasmes, nesusijusias su tipinėmis ypatybėmis.

Pats dualinių santykių kūrimo «pagal taisykles» būdas turi absoliučiai loginį pobūdį. Kad tą pamatytume, pakanka atkreipti dėmesį į leksiką, kurią mes naudojome šio proceso aprašymui: analizė, korekcija, sekimas ir pan. Emocinis aspektas, t.y. «pasitenkinimo-nepasiteinkinimo» sekimas iki tam tikro laiko išstumiamas, tačiau jis negali būti išstumtas amžinai.

Jeigu dviejų žmonių gyvenimas kuriamas pagal socioninę teoriją, jausmų ir emocijų, turinčių individualų pobūdį, pasireškimai dažnai būna nelaukti, ypač logikams. Savo paties nepasitenkinimo suvokimas, partnerio nutolimas nuo «teisingos» linijos, poreikis pakeisti savo elgsenos liniją sukelia nemalonumą, nesupratimą ir dažnai baimę «viską prarasti». Nepasitenkinimas gali pasireikšti iškart, pavyzdžiui, kuomet lūkesčiai iš kito (kaip iš žmogaus ir kaip iš tipo) susiduria su realiais žmogiškais ir tipiniais pasireiškimais. O gali pasireikšti paskui, kuomet mes pradedame jausti, kad mes – daugiau negu tipas.

Prie kokių pasekmių gali privesti «gyvenimas tipe»? Visų pirma – tai bėgimas nuo savęs. Kuo giliau žmogus nagrinėja savo tipą, kuo stipriau su juo susitapatina, tuo toliau jis nueina nuo savo tikrųjų motyvų ir poreikių supratimo. Tai veda prie nusivylimo, nepasitenkinimo pasauliu ir savimi, prie gyvenimo prasmės praradimo. Kad viską sutvarkytų, žmogus pradeda keisti pasekmes – ieškoti naujo darbo, naujų santykių, naujų pramogų ir pan. O nepasitenkinimo priežastis, kaip taisyklė, nesuvokimama, kadangi mūsų visuomenėje harmoningų santykių kūrimas tarp tipiško ir asmeninio, ir individualaus, ir kolektyvinio kol kas nėra įprastas kultūros elementas.

Žmonių, kurie susitapatina su savo tipais, santykiai tampa mechaniški, neturintys tikrųjų jausmų – vyksta jausmų pakeitmas rūpinimusi partnerio informacine gerove. Pavyzdžiui, vyras žino, kad moteris - emotyvistė. Bendram filmų žiūrėjimui kinoteatre jis parenka filmus apie jausmus. Kartu jis ignoruoja savo norus ir neįsigilina į partnerio norus, veikdamas pagal «standartinę schemą». Kadangi vyras nuolat ignoruoja savo norus, jame pradeda kauptis susierzinimas ir, galų gale, jam dingsta noras kartu žiūrėti kiną. O moteriai partnerio veiksmai pagal «standartinę schemą», neatsižvelgiant į jos asmeninius interesus, sukelia pojūtį, kad jos tikrieji poreikiai arba nesuprantami, arba ignoruojami.

Pagal tokią pįačią schemą vystosi įtampa žmonių santykiuose, netgi jeigu jie nieko nežino apie socioniką, tačiau žino, «kaip turi būti teisingai». Tačiau socionikams-mėgėjams tokia santykių vystymosi schema ypač būdinga.

Rūpinimesi informacine gerove nėra nieko blogo. Informacinio metabolizmo tipą turi kiekvienas, ir dėmesingas žmonių požiūris į informacines vienas kito ypatybes gerina ir bendrą emocinį foną, ir gyvenimo kokybę. Bet, tiktai jeigu šis rūpestis nepakeičia tikrųjų jausmų vienas kitam, o informacinė apykaita suvokiama kaip tarpusvio sąveikos poroje dalis.

Antrosios problemos aprašyme jau yra rekomendacijų, kaip ją pašalinti. Suvokimas, suvokimas ir dar kartą suvokimas. Suvokimas, kuo jūsų tipiniai dalykai skiriasi nuo jūsų asmeninių. Suvokti, ar jūs šito norite ar tai jūsų mamos/viršininko/žmonos/dualo/… lūkesčiai. Ir, pagaliau, pajausti, kas gi iš tikrųjų yra jūsų. Koks jūs esate, ko jums reikia iš gyvenimo, ir ko gyvenimui reikia iš jūsų.

Ir, pagaliau, trečioji psichologinė problema tai tarpusavio priklausomybės dualinėje poroje problema.

Psichologijoje priklausoma vadinama asmenybė, kuri savo elgesiu laisvai arba verčiama sustiprina partnerio norą vėl ir vėl kartoti tam tikrus vieksmus, palaiko jo priklausomą elgesį.

Apie priklausomybės problemą paprastai kalbama sąryšyje su priklausomybėmis – nuo alkoholio, narkotikų, cheminių medžiagų, sekso, žaidimų, maisto ir kt.

Abipusiškai priklausomas žmogus stengiasi išsaugoti savo padėtį – padėtį aplinkybių aukos, «motinos Teresės», paties dalykiškiausio ir protingiausio, savo likimo šeimininko, šeimos galvos ir kt. Vaidmenys gali būti įvairūs, elgsenos esmė viena – kad išsaugotų savo padėtį abipusiškai priklausomas žmogus manipuliuoja partnerio jausmais ir savęs vertinimu, ten, kur šis nepasitiki. Abipusė priklausomybė niekuomet iš šalies neatrodo kaip pikta klasta. Dažnai abipusė priklausomybė apskritai nesuprantama, kad būtent jis ir jo elgesys skatina priklausomąjį kartoti tuos ar kitus poelgius.

Paaiškinsime tą pavyzdžiu.

Vyras daugelį metų geria. Žmonai pavyksta įkalbėti jį užsikoduoti ir lankyti psichoterapiją. Įvyksta santykių pagerėjimas, abu reguliariai lanko psichoterapeutą. Atrodytų, problema įveikta, gyvenk ir džiaukis. Bet… žmona konsultacijose nuolat skundžiasi, jai atrodo, kad viskas laikinai, ir ji organizuoja vyrui superglobą, kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį, nuolat skambina jam dienos metu. Po tokia «Miulerio kepure» išsaugoti ramybę ir pasitikėjimą sunku netgši sveikam žmogui. O žmogui, kuris ką tik «užrišo», toks žmonos elgesys kalba apie netikėjimą jo jėgomis. Jis nutrūksta nuo grandinės ir vėl pradeda gerti. Žmona iškart nusiramina. «Aš visada įtariau, jog jis neatlaikys», – sako ji psichoterapeutui.

Į tarpusavio priklausomybę linkę žmonės, kurie neturi pagarbaus ir teisingo požiūrio į pačius save, nejaučia tvirto pagrindo po kojomis. Kurie nepripažįsta savo pačių vertybės. Užtenka tiktai partneriui tapti savarankiškesniu, tarusaviškai priklausomas pradeda bijoti, kad jį paliks.

Mes aukščiau jau rašėme, kad papildantys dualų požymiai stipriai įtakoja būtent tarpusavio saveikos kybę asmeniniuose santykiuose. Ir vystymasis dualų poroje įvyksta, visų pirma tada, kada partneriai sugeba:
1. Suvokti savo skirtumus,
2. Priimti juos kaip tokius,
3. Pamatyti partnerio su priešingais socioniniais požymiais vertingumą, ir
4. Palaipsniui pradėti įsisavinti priešingus elgesio modelius.

Be to abu suinteresuoti realizuoti visus 4 punktus. Tuomet iš tikrųjų kiekvienas dualinėje poroje (ir ne tiktai dualinėje) vystosi, ir jokios tarpusavio priklausomybės nėra. Bet mes jau aprašėme priežastis, dėl kurių žmonės, tiktai žodžiais stengiasi suprasti savo ir partnerio skirtumus, jau nekalbant apie jų priėmimą.

Savo paties tipinės nuostatos vertingumas pasąmonėje vertinamas aukščiau, negu partnerio nuostata. Tą sustiprina prieš tai buvusi sėkminga gyvenimo patirtis sprendžiant uždavinius savo stipriųjų funkcijų srityje. Yapač šios tendencijos padidėja porose, kur genderinės rolės, socialinių lūkesčių požiūriu, yra pasiskirstę «neteisingai», pavyzdžiui, moteris – logikė, vyras – etikas. Partneriui praktiškai užkertamos visos galimybės vystyti savo sugebėjimus pagal mažamates funkcijas: partnerio pasiūlymai sukelia negatyvų vertinimą iki tol, kol jis pats pamato jų menkumą, bet kokia klaida pastebima, o pasisekimams, atvirkščiai, neskiriama jokio dėmesio. Tai partneriui sukelia norą iš pradžių dalinai, o paskui ir visiškai atsiriboti nuo dalyvavimo veikloje pagal jo mažamačių funkcijų aspektus. Tarpusaviškai priklausomas elgesys dualiniuose santykiuose primena santykius tarp pernelyg rūpestingos motinos/tėvo ir vaiko, kurio inidiatyva nuolat apribojama dėl motinos/tėvo pasąmonės baimių, jog vaikas sau pakenks arba dėl nenoro kęsti nepatogumus, susijusius su vaiko «teisingo elgsenos modelio» įsisavinimu. Kartru motina/tėvas nuoširdžiai mano, kad veikia išimtinai pagal vaiko interesus, tuomet kai iš tikrųjų, realizuoja visų pirma, savo interesus.

Dažnai tarpusviškai priklausomo elgesio priežastis ta, kad nėra bazinio pasitikėjimo pasauliu, kuris, dažniausiai formuojasi dėl vaiko nepasitikėjimo, jog jis gali išgyventi šiame pasaulyje ir jo bejėgiškumo ir beteisiškumo išorinių aplinkybių akivaizdoje, tame tarpe, ir prieš tėvų savivalę. Augdamas, žmogus įvairiais variantais atgamina savo vaikišką patirtį, kadangi širdies gilumoje mano, jog būtent taip ir turi pasireikšti meilė artimiesiems. Juk kitokio požiūrio jis nepažino, o pripažinti, kad tas, vaikiškas nuoskaudas sukėlė meilės nebuvimas, mažajam žmogučiui būtų pernelyg skaudu, o tapęs suaugusiu jis apie tai pamiršo arba nenori susimąstyti.

«Nesusitarę krante», nesuderinę savo lūkesčių, neįsivaizduodami tiksliai, kokie yra skirtumai tarp dualų, žmonės pradeda bendrauti. Tai kas tipiška priešinasi dualizacijai, partneris traukia savo neįprastumu, tačiau gyventi su juo praktiškai neįmanoma – pernelyg stiprūs skirtumai pagal asmeniniams santykiams reikšmingus klausimus. Norint sąveikauti, būtina vystyti (užpildyti patirtimi) savo mažamates funkcijas, o tai energetiškai nuostolinga. Energijos taupymo principo dar niekas neatšaukė, ir mes pasąmonėje renkamės mažiau nuostolingą veikimo būdą – nesikeisti. Dualas kaip ir anksčiau patrauklus, tačiau jeigu bendravimas tampa ilgalaikis ir nuolatinis, dėl nerealizuotų lūkesčių ir negalėjmo priimti vienas kito partneriams gali išsivystyti tarpusavio priklausomybės sindromas. Beje, tarpusavio priklausomybė gali būti vienspusiška, kada slopinama tiktai vieno partnerio iniciatyva, o gali būti ir abipusė, kada partneriai slopina vienas kito iniciatyvą.

Žinoma, ne kiekvienoje tarpusaviškai priklausomoje poroje ši priklausomybė susijusi su informacinio metabolizmo skirtumais. Nemaža yra porų, kuriose tarpusaviškai priklausomo elgesio apskritai nepastebima, o santykiai nuo pat pradžių yra harmoningi.

Kokios tarpusaviškai priklausomo elgesio pasekmės? Apribojimai, kuriuos tarpusaviškai priklausomas partneris užkrauna savo partneriui, neleidžia pastarajam vystytis harmoningai. Nuolatinis akcentas ant žmogaus mažamačių funkcijų ribojimo žemina jo savivertę ir gali, galų gale, privesti iki depresijos. Tačiau ir pats tarpusaviškai priklausomas partneris kenčia – jo patirtyje įsitvirtina neproduktyvūs tarpusavio sąveikos metodai. Jis būgštauja ir nepasitiki savimi, o kodėl – nesupranta. Abu partneriai suspausti tarsi gniaužtuose, nepasitiki savo reikalingumu ir vertingumu. Jie negali išeiti už savo apribojimų ribų be pašalinės pagalbos, o dažnai apskritai nesupranta, kad jiems egzistuoja apribojimai.

Savarankiškai susidoroti su šia situacija sudėtinga, polinkio į tarpusaviškai priklausomą elgesį priežastys glūdi giliai ir yra labai skausmingos. Kaip taisyklė, darbas su priežastimis reikalauja ilgalaikės psichologinės korekcijos. Tačiau, netgi neliesdami priežasčių, mes galime išsiugdyti savyje tas savybes ir tokį požiūrį į tai, kas vyksta mūsų gyvenime, kurie padės mums pagerinti situaciją.

Jeigu žmogus turi adekvačią savivertę, t.y. jo savęs įsivaizdavimas atitinka realybę, jis suteikia sau teisę suklysti, leidžia sau būti savimi. Suvokdamas save kaip fenomeną, t.y. kaip kažką egzistuojantį ir turintį tam teisę, žmogus ir kitą žmogų suvokia kaip fenomeną, su visais jo pasireiškimais, silpnybėmis ir pan. Šitoks požiūris pašalina tarpusavio priklausomybės galimybę – viskas, kas vyksta, suvokiama «kaip yra».

Tokiu būdu, pirmuoju žingsniu į tarpusavio priklausomybės atsikratymą gali tapti atviras nevertinantis požiūris į save patį ir į pasaulį. Pasaulis egzistuoja, Jūs egzistuojate, egzistuoja Jūsų poelgiai, jausmai, gerosios ir blogosios savybės… Jos paprasčiausiai yra. Jūs paprasčiausiai esate. Leiskite būti sau – ir kitiems.

Antrasis žingsnis – tai savo atsakomybės pripažinimas. Pasaulis nuostabus visuose savo apsireiškimuose, pasaulis siekia harmonijos. Taip apt nuostabus ir bet kuris žmogus, tame tarpe – ir Jūs. Kiekvienas iš mūsų siekia geriausios sau būsenos. Todėl visi mūsų gyvenimo įvykiai yra mūsų specialiai pasirinkti, kad realizuotųsi tai, kas geriausia, kas tik gali būti mūsų gyvenime šiuo momentu. Mūsų suvokti norai dažnai eina priešpriešomis su mūsų slaptais troškimais, kuriems tikriausiai, jau daug-daug metų. Ir todėl mums atrodo, kad atsakomybę už tai, kas vyksta su mumis, turi nešti kažkas kitas, juk nė vienas žmogus negali linkėti sau tokių dalykų. Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą, i Jūs pamatysite, kaip jis pasikeis! Kada mes žinome, kad viskas, kas mus supa, yra mūsų sukurta, keičiasi mūsų požiūris į visa tai. Vis dėlto mes save labai mylime!

Trečiasis žingsnis – įgyti resursų pokyčiams. Pajauskite supančio pasaulio grožį – žmonės, dangus, medžiai, gėlės, Saulė, Žemė – ta Jūsų neišsenkami resursai įkvėpimui, atsipalaidavimui, energijos įgavimui!

Ketvirtasis žingsnis – savęs atradimas. Pažinkite tikrąjį save r leiskite sau būti tokiu, koks Jūs esate. Gyvenkite sąmoningai! Pradėti galima nuo mažų dalykų. Paimkite popieriaus lapą ir užsirašykite, ką Jūs paprastai darote. Per dieną, per savaitę, per metus? Užsirašėte? O dabar pažiūrėkite, su kokiais iš šių dalykų Jūmyse harmoningai dera žodis «privalau». Pavyzdžiui, «vasarą aš privalau važiuoti atostogauti su šeima…» Bet… Kam privalau? Kodėl privalau? Užduodami sau šiuos paprastus klausimus, Jūs suprasite, ko gi Jums iš tikrųjų norisi. O galbūt Jūs suprasite, kad už visų Jūsų poelgių slepiasi labai neįprasti motyvai. Ir šie motyvai Jums labai patiks!

Galimybė turėti santykius – nuostabi dovana, tai maksimalus atvirumas pasaulio atžvilgiu. Juk kitas niekada nesupras Jūsų ir nesugebės būti su Jumis, jeigu Jūs neatsiversite jam ir nepapasakosite, ko gi Jums ir tikrųjų norisi. Ir dualiniai santykiai iš dalies gali padėti, juk būtent dualas gali patenkinti mūsų slaptus poreikius geriau už visus, paprasčiausiai dėl savo informacinio metabolizmo sąrangos. Tačiau vis tiek – ne visus! Dalis poreikių lieka nepatenkinti, jeigu apie juos nepasakysime kitiems. Jie lieka nepatenkinti todėl, kad tai poreikiai žmogaus, asmenybės su savo istorija, ir nepriklauso tipiniams pasireiškimams. O ir paprastas poreikių patenkinimas, tegu netgi labai kokybiškas, kurį padarė kažkas kitas, vargu ar ilgam padarys aktyvų žmogų laimingu (iškart pradeda šmėžuoti priklausomybės/tarpusavio priklausomybės šmėkla).

Prie ko gi mes atėjome?

Dualiniai santykiai – kaip potvynis, jie iškelia į paviršių viską – ko reikia ir ko nereikia. Jeigu žmogus dualiniuose santykiuose ieško didelės tabletės nuo visų ligų – dualumas jo problemas tiktai pagilins, padidinęs atotrūkį tarp realybės ir žmogaus įsivaizdavimo apie save patį, apie partnerį ir apie pasaulį. O jeigu žmogus santykiams jau pasiruošęs – tiksliai žino ko, kaip, su kuo ir kada jis nori ir yra pasirengęs toliau dirbti su savimi, vystytis – dualiniai santykiai padės jam padaryti harmoningomis kai kurias asmenybės sferas, papildys ir pripildys jų vidinį turinį.

Suteikite sau pačią didžiausią dovaną – atvirumą Pasaulio atžvilgiu.

Literatūra:
1. Белецкая И.Е., Белецкий С.А. Будни дуальных отношений // Психология и соционика межличностных отношений, 2007, №10-12; 2008, №1, 6, 8; 2009, №2.
2. Белецкий С.А., Белецкая И.Е. О ТИМах и смыслах // Психология и соционика межличностных отношений, 2010, №6.
3. Фромм Э. Бегство от свободы. М.: Академический Проект, 2007. - 272 c.
4. Кемпинский А. Психология шизофрении. - СПб.: Ювента, 1998.- 294 с.
5. Юнг К.-Г. Архетип и символ. М.: Ренессанс, 1991.- 302 с.
6. Юнг К.-Г. Структура психики и архетипы. М.: Академический проект, 2007.- 303 с.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 124 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 5, 6, 7, 8, 9

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007