Parašysiu ir aš, kokius matau skirtumus tarp Balzakų ir Jeseninų. Aprašysiu save ir savo draugę.
Iš esmės mes esame panašios - vienodai atitrūkusios nuo gyvenimo realybės, idealistės-svajotojos. Nepasakyčiau, kad Balzakai suvokia pasaulį sudėtingiau už Jeseninus. Ta pati bazinė
, tas pats sudėtingumas.
Mes susipažinom žirgyne, iniciatyva buvo iš jos pusės. Iš pradžių ji pasirodė man neįdomi, neprotinga, neypatinga. Bet išryškėjo įdomus momentas. Jai patikdavo mokytis. Mes laukėme stotelėje autobuso ir aš mokinau ją rusų kalbos. Sakydavau vieną ar kitą žodį, ji kartojo, juokėsi. Mane nustebino kad ji labai lengvai atsimindavo žodžius iš klausos. Aš turiu matyti parašytą žodį, jį įsivaizduoti, o ji galėjo ir taip. Matyt yra tiesos tame, kad etikai yra audialai. Bet yra dar vienas skirtumas: ji mokėsi nerimtai. Jeigu aš pradedu ką nors studijuot, darau tą "?? ????????? ?????". Jai tam neužtekdavo kantrybės. Tas pats buvo su jojimu. Ji labai lengvai užsidegdavo mano svajonėmis, bet toliau reikalai paprastai nepajudėdavo. Aš jau turėjau žirgą pas Liudą, išprašiau kumelės ir savo draugei. Ji pradėjo ant jos joti, aš ją treniravau. Charakteringa buvo jos reakcija, kai jai kažkas nesigaudavo, tai buvo emocijų fantanas: "NADIA, MAN NEIŠEINA, AŠ NIEKO NESUGEBU, VISIŠKAI NUSIJOJUS!!!!" Dažnai po tokios reakcijos paaiškėdavo, kad viskas jai neblogai gaunasi:). Tai pat labai ryškiai įsirėžė man į atmintį: ji jau turėjo savo kumelę (aš padėjau nupirkti, įkalbėti tėvus), aš atvažiuodavau ją treniruoti. Ji mėgdavo treniruotis bet iki tam tikros ribos. Jei kažkas neišeidavo, buvo sunku, ji neatlaikydavo. Reakcija buvo pvz. tokia: "NADIA, AŠ NEGALIU, MAN YRA NEMALONU!!! SUPRANTI? MAN YRA LABAI NEMALONU" Labai išraiškingai, su tokia intonacija, lyg tuoj pradėtų verkti
. Manau supratot, kad čia kalba buvo apie
.
O dabar bus apie
. Ir kažkiek
. Ji labai lengvai darė tą, ką aš irgi norėjau, bet nesiryždavau. Mes su ja jautėm tą patį: mums buvo labai gera kartu, tai buvo toks dvasinis artumas, vienas kito supratimas, jausmas kad esam viena kitai reikalingos ir svarbios. Bet aš tą viską turėjau viduj, o jinai išsakydavo. Tai buvo vienos nuostabiausių akimirkų mano gyvenime. Vieną kartą ji pasakė: "Nadia, aš tokia laiminga, kad turiu tokią draugę" Ir paskui vėl pakartojo: "Turbūt aš jau tau atsibodau, bet aš tokia laiminga, kad turiu tokią draugę, kaip tu". Bet man tas neatsibosdavo
.
O vieną kartą buvo toks fantastiškas įvykis: ji ruošėsi važiuoti į draugės gimtadienį, mes buvome parduotuvėje ir ji rinkosi atviruką. Ten ant jų buvo visokie užrašai apie draugystę, aš stovėjau ir pavydėjau. Paskui ji rašė ant jo pasveikinimą. Ir... Ar tai ji ypatingai į mane žvilgtelėjo, ar šiaip, aš pajutau, kad tuoj kažkas atsitiks... Ji padavė šitą atviruką man...
Ir taip buvo visada. Kai aš jutau laimę ir artumą, kai mes su džiagsmu žiūrėjom viena kitai į akis, ji pasakydavo: "Nadia, kaip faina..."
Šiaip pastebėjau, kad etikai ytin dažnai kreipiasi į žmogų vardu. Logikai rečiau.
Charakteringa ir tai, kad ji visada pabrėždavo, kad mes nutolom viena nuo kitos, jeigu taip būdavo, o aš tik apie tą galvojau.
O aš mokėjau pasakyti apie jausmus tik raštu. Realiai kažkaip nesiryždavau. Pamenu, kaip parašiau jai atviruką gimtadieniui. O kaip ji mokėjo išreikšti savo jausmus jį perskaičius. Ji paskambino man paskui vakare, kai išvažiavus svečiams, turėjo laiko paskaityti...
Bet nevisada jos emocijos buvo man malonios. Tik tada kai sutapdavo su mano. Labai gerai atsimenu tokią baisią situaciją: buvau pas ją namie, žiūrėjau į jos akvariumą. Kažkodėl staiga man pasidarė liūdna. Užėjo, neaišku iš kur. Pati išsigandau. O čia dar draugė, ji pamatė iš karto, žaibiškai. Ir prasidėjo: "NADIA, KAS TAU YRA??? KAS ATSITIKO? PASAKYK, KAS ATSITIKO? NADIA?" Kad aš pati žinočiau. Berods sakiau kad nieko, nieko neatsitiko, nepamenu, kaip tas baigėsi.
Nu nemažai tų emocijų buvo, kurių man visai nereikėjo:).
Dar įdomus momentas: ji labai lengvai gaėjo prisiliesti prie žmogaus. Aš irgi visad noriu paliesti žmogų, kuris patinka, bet nesiryžtu. Gal jam nepatiks, ką aš žinau. O ji lengvai. Imdavo mano ranką, kibdavo į porankę. Aš labai mėgdavau šitaip vaikščioti susiglaudus.
Ji labai lengvai organizuodavo gimtadienius. Sukviesdavo daug žmonių. Sugalvodavo žaidimus. O aš taip negaliu. Man užtenka vieno žmogaus. Gal dviejų maksimum. Nors sakė, kad irgi pavargsta nuo tokių sanbūrių.
Pamenu, jei reikėjo perkrauti šieną? iš vieno tvarto į kitą. Tai sukvietė visas savo drauges padėti
.
Dar vaikščiojo į koncertus, pas metalistus. Šokinėjo ten, kaip pasiutusi, sako. Aš negalėčiau, man kuo toliau norisi bėgti nuo tokių vietų.
Ir eilėraščius rašo. Skaitė man neseniai
. Gaila neturiu po ranka pacitavimui.
O štai su mokslais nelabai jai gerai, irgi skirtumas. Įstojo į mediciną, bet berods neišlaikė egzaminų. Labai skundėsi, kad sunku mokytis. Įstojo dabar kitur.
A, dar. Kai ji skaitė tipų aprašymus, vis rasdavo, kad kažkas netinka. Šitas netinka, tas netinka. Galiausiai jos reakcija buvo tokia: "NADIA, AŠ ESU JOKS TIPAS!!!"
Nu gal tiek. Tikiuosi nelabai nuobodu. Aš labai mėgstu prisiminti nuostabias gyvenimo akimirkas.