Solanža rašė:
Tiesiog, man rodos, jeseninai nesąmoningai rikiuoja žmones pagal silpnumą-stiprumą (jaučia labai gerai jų turimos
stiprumą. Tiesa, ne visada labai svarbu, kad kitas turėtų būtent šią sensoriką- bet
pajuntama, tarsi sūris, kurį užuodžia pelė
). Ir jeigu pajunti, kad partneris silpnesnis už tave patį, tada galbūt gali pasijusti stipresniu, vadovaujančiuoju asmeniu toje poroje, lyderiu. O kadangi realiai lyderio savybių neturime ir pagrindinis mūsų ginklas ir įrankis- emocijos, tai juo ir bandom paveikti žmones....
Esu stebėjus būtent tokį džeko elgesį, kaip aprašei. Matyt, tai į dualą orientuota: dreizeris turi įgarsinti džeko jausmus, įvardinti, kas jam negerai, o kaip dualas, jis jį galbūt gana gerai permato. Ir mane kažkada biesindavo tas toks elgesys- per užuominas ir jokio normalaus tiesaus aiškinimosi.
Dėl mėgavimosi sadizmu nieko negaliu pakomentuot-taip netraktavau. Nežinau, ką jie jaučia viduj.
Solanža, tai aš irgi netraktuoju to, kaip sadizmo. Čia tiktai iš mano pasaulėžiūros varpinės - tyčinis emocinis šantažas, kad kitas na truputėlį profilaktiškai
pasikankintų - traktuojamas kaip "smūgiavimas žemiau juostos". Gana greitai perpratau, kad situaciją aiškintis reikia būtent socioniškai (skaudžiai šokiravo tik pirmieji kartai). Manau, kad "viktimas" šitaip nesąmoningai provokuoja, kad "agresorius" būtent
pastatytų jį į vietą! (kaip Tu ir išsireiškei). Man labai gražu stebėti kaip Džeką "patvarko" jo sesuo (tikriausiai, jo dualas). Ji pati puola skubriai tvarkytis (man atrodo perdėtai demonstratyvus tas sugebėjimas skubriai, vikriai, žaibiškai dirbti) ir duoda įsakymus (beapeliaciniu tonu!) ką jis turi padaryt. Na, tuo metu ji visus užvaiko ir sustato, sureguliuoja
Na, ir išvada iš viso to peršasi - "ir ką jūs be manęs darytmėt - amžinai taip ir skųstumėtės užuot patys padarę?! Juk viens du - ir baigta!" (na maždaug taip)
Aš taip komanduot nemoku... Aš tiesiog pralaukiu.
Dar rusų forume skaičiau kaip Napoleonė aiškino Dostikei dėl neva "brutalumo", kad II ir III kvadroje šitokiu "reguliavimu" išreiškiamas rūpestis - tu man rūpi, aš matau kaip tau geriau ir tavo labui imuosi veiksmų. Įprasta nuspėti norus, poreikius - ir veikti neverbališkai (neįgarsinant, net neklausiant - ar tu taip norėtum, ar tas tau patiktų). Tu man rūpi - aš tave globoju, nes žinau kaip geriau. "Viktimas" irgi lieka patenkintas - nes patikrino, kad jis vis dar svarbus, savas, juo rūpinamasi. Čia savotiškas žaidimas valdžia vienas kitam...
Gi "infantilai" ar "rūpestingieji" tokią globą dažnai traktuoja kaip kito žmogaus savinimąsi, jo laisvės (savarankiškumo) varžymą.
Vaidas101 rašė:
Žmogaus klausi, kai matai kad susiruošė viena į Akropolį , "ar greit grįšį?". Vietoje to, kad pasakytų, kad nori viena nuo vaiko ir manęs pabūt, kalba ratais, atseit aš nenupirkau to ir to, dovanos, tai jai reikia nupirkt, nes aš visvien neturėsiu laiko nupirkt. Aš garbės žodis susiklaidinau, mat man žaidimas su vaiku dar neatsibodo, kaip jai. Supratau, kaip bandymą mane apkaltint, kad va aš nieko nedarau, nenuperku, tai ji vargšė turi viena atskirai nuo šeimos važiuot...
O ji negalėjo pasakyt, kad nori viena pabūt. Galima gi rusiškai, kad vaikas nesuprastų, mes taip dažnai kalbam. Ir viskas.
Tai va. Vėliau supratau, kad vargšės į primygtinį klausimą negali atsakyt, nes tai joms kaip spaudimas į sensoriką, pasidavimas. O pasiduot negali, tai geriau prikalba biesai žino ko...
Bet, kaip sakiau, kažkaip įsisąmoninu, kad tų mechanizmų neišimsi iš savęs. Man daug kas joje patinka. Savęs neprievartauju - kartu tai kartu gyvensim, atskirai tai atskirai.
Įgimtų "mechanizmų" iš tiesų - neįveiksi. Vaidai, o ar Tau neatrodo, kad ne logiko taip pat
nepriversi pasitenkinti tiesmukišku įvardijimu ir isiaiškinimu. Jai juk galbūt svarbiau ne priežastys - sąryšiai negyvų aplinkybių džiunglėse. Jai svarbiau emocinis santykis - ar ją, jos savijautą suprasi. Ar jinai Tau rūpi, t.y. ar skirsi laiko jos nuraminimui, jos "netiesioginėms" problemoms. Ir bambėjimą dėl aplinkybių gal reikia suprasti, kaip dėmesio, pokalbio pageidavimą.